Būdamas blaivaus proto, aiškios nuovokos ir negirtas bei galintis blaiviai reikšti mintis, aš, kilmingasis dvorfas Trin-Tukas, konstatuoju, kad per dvi nepilnas dienas nuverčiau kalnus, ištaškiau jūras, iškirtau veik visus miškus keliolikos mylių spinduliu ir išgėriau kelias tonas alaus.

Taigi, kažkokio kvailo atsitiktinumo dėka (greičiausiai beūžiant smuklėje) susidėjau su neaiškios kilmės kerūne, kurios vardas (neminėkit bloguoju, bet ganėtinai kvailai skambantis) - Yla ir kas blogiausia, ji kiek panaši į moteriškos giminės dvorfų giminės atžalą - vienu žodžiu tikra dvorfų parodija - tai yra gnomas. Susipažint susipažinau, o kokiu klystkeliu mane jinai nuvedė, dieve padėk, ale nepamenu, bet puikiai pamenu kaip mus sukaustytus grandinėmis vežė į šachtas - juodo darbo atlikinėti. Ačiū Torui, toji juodadarbio egzistencija užtruko neilgai, kažkoks maloningasis (kaip paaiškėjo vėliau ne toks jau ir maloningasis) man atsiuntė išganingąjį raštelį, kad nori mano vargšę dūstančią sielą išgelbėti. Gerų norų, kylančių iš pačių tyriausių mano sielos gelmių, paskatintas su savim pasiėmiau ir tą nykštukę, kuri save dar ir kerūne laiko. Taip mes atsidūrėme statinėse nuo aliejaus. Gaila, kad negalėjau išmalt snukio tam niekšui, kuris nesugebėjo geresnio pabėgimo plano suregzti. Kratausi aš sau toje riebaluotoje statinėje, kai mane išgelbėjo antrą kartą. Net galima suabejoti savo jėgomis, vis kas ima ir gelbsti, lyg daugiau ko veikti neturėtų. Ale, išlindus (iš statinės) paaiškėjo, kad tai ne mane gelbėjo (būčiau supykęs, kiek gi galima), o trys negeri bastūnai nutarė tą vežimą nusavinti iš dviejų tūlų dvorfų (tebūna linksmas jų gyvenimas Valhaloje). Tokius gerus ketinimus aš tikrai moku įvertinti, ypač kai tai sumąsto tavo pažįstami (turbūt gėriau su jais iki nukritimo, dabar nepamenu) - du žmonės (kur tie civilizacijos neragavę laukiniai gali kuo nors dar užsiimti, kaip ne pakelėse plėšikauti) Maras ir Amba (ar gi ne laukiniai - kur tu dvorfą su tokiais vardais sutiksi) ir elfė Rokanona (visada sakiau, kad iš puikybės sprogs - kokį vardą vargšai tėveliai, šiai savo nevykusiai atžalai, suteikė). Kaip ne kaip, bet tai sava kompanija, tad nesivargindami lavonais, vis tiek sieloms į dangų keliaut ir norėdamas nepadėsi, mes radę tarp daiktų gudrų žemėlapį (ant jo lobis buvo pažymėtas), nutarėm, kad tas lobis - tik mūsų ir niekieno kito nuosavybė.

Palikę vežimą patraukėm keliu link tokios trečios šachtos, kur kažkada dvorfai uolas kapstinėjo. Ten ir buvo tas išganingasis kryžiukas ant žemėlapio, reiškiąs pelnytą atpildą už visus mūsų vargus ir nuoširdų triūsą šioje nešventintoje žemėje. Pakelėje radome stulpą, ant kurio buvo kažkokių skelbimų prikabinėta. Gal ir neveltui mano mamytė mane rašto mokė, nors aš tam ir labai priešinausi. Taigi, vienas iš skelbimų skelbė negrabia rašysena, kad trečioje smuklėje ieško didvyrio, kuris užmuštų didįjį Vasiliską (gyvenime apie tokio egzistavimą nebuvau girdėjęs, ir ne aš vienas, o visa mūsų penkiukė). Kadangi už tokius darbus paprastai galima šiek tiek pinigėlių gauti savo kukliam būviui palaikyti, mes draugiškai susidomėjome šia gerąją žinia ir nustypinome toliau jau ieškodami trečiosios smuklės. Priėję pirmą, nesivarginom drėkindami gerklių alum (vis tiek žmonės prasti aludariai, ką ten su manim, kuris savo jaunystėje geriausią alų Dvorfų kalnuose raugė), patraukėm link trečiosios, antroji smuklė pasirodo buvo jau seniai sudegusi. Prisikasę iki griuvenos namo, kuris ir buvo ta trečioji smuklė, mes daug nelaukdami užsipuolėm šios skylės savininką, kažkokį gobliną (smirdėlių rasė) - kur tas slibinas, kurį mes kaip vilną suraitysim ir net nemirktelsim. Tas akiplėša ėmė suokti, kaip jis blogai verčiasi, kad klientų nėra ir visokios blogybės užpuolusios ir jis, matot, gali pasiūlyti, tik penkis sidabrinius už titanišką mūsų darbą. Derėjomės gal valandą, išspaudėm iš to sukčiaus dar alaus ir gerus pietus. Taip sutarę, jo vedami patraukėm link kažkokio urvo, kur šis nelabos giminės palikuonis buvo savo sandėlį įsirengęs (tiesa jis dar papasakojo, kad kažkokia milžiniška višta ten įsitaisiusi ir jau ne vieną drąsuolį mirtinai išgąsdinusi - mat vienas didvyris po goblino avanso buvo aptiktas girtas kaip šniūras gretimoje smuklėje). Sulindę sandėlin, ėmėmės darbo. Amba išsikaulijo deglą, mat, tie žmonės turi problemų su akim, jie pasirodo tamsoje nieko nemato, nesveiki kažkokie. Aš atlaisvinau praėjimą į siaubūno irštvą nuo visokio medinio šlamšto. Sulindę vidun radom prietemoje kažkokią kikimarą, kuri įtartinai panašėjo į peraugusį gaidį su šikšnosparnio sparnais ir didžiule žiurkės uodega. Mano bandymas gražiai paplepėti liko nesuprastas ir mes ėmėmės procedūros, kurią trumpai galima apibūdinti dviem žodžiais - mušk ją. Mūsų mažoji kerūnė (ačiū Torui, kad aš už ją didesnis, nes kiti - tikri stipenos, visi gerokai aukštesni), jau kad subūrė, kad sublevyzgojo kažką - monus rodė. Po tų monų pusantros valandos stypsojo lyg stabo ištikta (o dar sako, kad gnomai ten visokiuose burtuose nusimano). Jau ruošiausi atsainia ranka tą gaidį išleist pasidairyti po anapilį, kai akiplėša Rokanona su lanku tajam tiesiog iš mano pašonės kiaurai per akį strėle čmokšt - ir guli tas savo pentinus patiesęs. Tfu, net sušilt kaip reikiant nedavė, vis kas nors gražų darbą pagadina. Neveltui diedukas man mažam porino, kad iš toli su elfais gražiuoju šnekėkis, o arti priėjęs tai jau liuobk kiek smarvės gamta pridėjo. Dar tas neaiškios kilmės epidemija Maras nutarė, nuo Vasilisko ar Basilisko uodegą nulupti, tuo sugriaudamas mano prekybines užmačias - aš jau mintyse skaičiavau kaip smuklininkas paklos gražaus pinigėlio už šio gaidžio dvėseną idant galėtų iškamšą viešam demonstravimui padaryti. Tie žmonės neturi žalio supratimo apie tikrą verslą. Apieškoję sąvartyną - guolį ir nieko vertingo neradę, nulėkėm pas smuklininką gobliną atsiimti to menko atlygio, už kurį mes maloningai sutikom (tik iš meilės šiam pasauliui) išgelbėti visus šio pasaulio varguolius nuo didžio siaubūno. Ta proga išgėriau visas alaus atsargas ir kartu su kitais sušveičiau apšvinkusią pupelių sriubą, kurią tas vertelga goblinas drįso vadinti šios visų užmirštos skylės firminiu patiekalu.

Pasisotinę ir beveik nenumalšinę troškulio (ką tos kelios bačkutės alaus tokiam dvorfui kaip aš) patraukėm trečion šachton savo materialinės padėties taisyti. Suradom skylę, kuri turėtų būti trečioji, sulindom vidun. Žmonės dar sugebėjo deglų liekanų prisirankioti, kad bent jau judėjimo kryptį tamsoje galėtų nustatyti. Išnaršėm visą urvą, radom dar du gaidžius-vasiliskus, vieną teko ir man užmušti, tik štai Maras jį be reikalo persmeigė ir pakilt nuo žemės neleido, aš tai jau būčiau tą nevidoną ir vienas sutvarkęs - ką ten tikram kirstynių virtuozui reiškia kažkokias vištas plumpinti. Radę kažkokią juodą sieną (plane buvo parašyta, kad lobis kažkokio sidiano sienon sugrūstas) bandėm įžvelgti ir lytėjimu nustatyti, kur čia koks mechanizmas bus įstatytas, kad duris atvertų. Iš to pykčio, kad kažkas vietoj to, kad rašytų aiškiai ir rišliai, kur tie pinigai guli, miglą į akis pučia, nugrioviau pusę sienos (gerai kad lubos neįgriuvo). Dviejų valandų intensyvaus griovimo rezultatas - kažkokia nevykusi falo imitacija su neaiškiais ženklais. Falas ar jo imitacija nieko nepaaiškino, tik dar labiau mus suklaidino. Ieškojom ir šen, ir ten, dar poroje vietų išraižytus ženklus (kaip ant to sidianinio falo) radom, šulinį iškasėm, kur penkias kirvių pentes aptikom - ir tai viskas. Kad tie nevykėliai rašeivos Valhalon nepakliūtų.

Beslampinėjant pirmyn atgal po apleistą šachtą ir svečių susilaukėm.

Urvan sulindo toks senis ir du storuliai (jau taip pūtėsi, kad net į šarvus sunkiai tilpo) - ir dar dvorfai. Jie kažkodėl mane kažkokiu Tašvibu (buvo kažkada toks avantiūristas, sako nemažai nuveikt savo gyvenimo metu buvo spėjęs) apšaukė, ir dar pareiškė, kad manęs čia jau kuris laikas laukia, o aš lyg mėšle kapstausi, vietoj to, kad tiesiu taikymu jiems prisistatyčiau (neregėtas įžūlumas, turbūt iš elfų taip akiplėšiškai tauzyt išmoko). Jau ruošiausi ką čia protingesnio ir grubesnio atrėžus, kai mūsų didžioji Psichė (na proto burtininkas, kitus pamišėliais verčia), nutarė kažkokį moną oran rėžti, ale kur ten tie burtininkai, su kirviu ir nepataikius būtų gražiau atrodę. Trumpai tariant tas senis suprato, kad aš ne vienas šioje skylėje sėdžiu, o dar burtus tverti (kad ir nevykusiai) gebančių esti. Teko visai komandai prisistatyti ir bendrai pokalbį palaikyti. Pokalbis tiesą sakant nesisekė, galiausiai senis nusprendė, kad tie stori gali mus gyvus sučiupti (ot, kur optimistas - tik mirusius). Na mes ir neišsigandom, nutarėm nachalam parodyti, kieno čia žodis paskutinis. Yla kažkokiom strėlikėm iš piršto svaidėsi, Maras, Amba ir Rokanona kardu mosavosi. Dabar galvoju, kas tuos išgamas storulius taip nevykusiai kautis išmokė - kiek kertu vis nepataikau (man aišku irgi nepataikė). Na kol kitus tie storuliai skriaudė, aš nutariau senį už barzdos pričiupti ir gerokai jo nešvarią sielą pakratyti, kai tas nevalyta žila barzda mane užbūrė ir likau gulėt, kaip bėgau - visas išsiskėtęs. Vieną storą Yla vis tik traumavo, aštrios matyt jos strėlikės buvo (na kas daugiau be dvorfų gali ką nors naudingo atlikti, jei ne artimiausi kraujo broliai - gnomai). Traumuot, tai traumavo, ale kitas storas su dideliu kūju Ambai, kad liuobs į plaštaką, negana, kad iš jos košė liko, dar ta žmonių mergiotė ir kojas patiesė (ir kaip tokie silpnos dūšios po svietą vaikšto). Būčiau aš galėjęs savo kirvuku užsimot, tie stori (beje ir vardai jų - Talas 1 ir Talas 2, sunumeruoti kaip agurkų statinės), būtų prieš mane polką ėmę šokti.

Bet pagaliau Marui su Rokanona galvoj prašviesėjo ir jie senį pričiupo, liepė tam velnio išperai tuos peraugėlius pagal numerius išrikiuot, tik, kad tie kietakakčiai, kol suvokė koks tai reikalas - senį juk galėjo papjaut - vos gnomo neužmušė. Turbūt tie Talai gyvenime jokių mokslų nėję, nes paprasti žodžiai juos mažai jaudino. Bet galiausiai su mano nebyliu dalyvavimu (vis dar išsiskėtusiu), buvo sutarta, kad magą paleis, o man tą moną nuims.

Nuėmė. Čia paaiškėjo, kad aš esu Tašvibas (net pačiam kilo abejonių - mažne kažką diedukas su motinėle nutylėjo). Taigi, pasirodo, aš turiu antrą plano dalį, kur pažymėtas neregėto dydžio lobis (jei būčiau anksčiau žinojęs). Bandžiau apsimesti viską puikiai suvokiančiu ir išsiderėjau kad prikeltų per anksti anapilin išėjusią vargšę Ambą. Kaip nebūtų keista jie sutiko duoti kažkokio marmalo, kuriuo ištepus šioji turėjo antrą kartą gimti - tik sulaužyta plaštaka ir liks sulaužyta. Suderėjom, ir aš kaip tikras proto galiūnas kišau senam krienui panosėn ir falo imitaciją, ir rastą nevykusiai sužymėtą žemėlapį, bet - jis mane mulkiu pavadino (šitai jam dar atsirūgs) ir paporino, kad man ant nugaros išraižytas nematomas planas ir tą odos skiautę nuo manosios skūros privalu man gyvam esant nulupti. Aš bandžiau dar pasibranginti, nes gaila gi su tuo kuo gamta apdovanojo skirtis, tik štai nieko neišėjo. O koks lobio žemėlapis ant mano nugaros buvo nutepliotas! Tame lobyje - auksinis saulės šalmas ir kūjis valdantis žaibus.

Tikrai grįšim ir tuos turtus paimsim (aš juk Tašvibas, tik pats to nežinojau, man ir šis tas priklauso).

Galiausiai man nulupo tą odos skiautę nuo nugaros ir atgaivinę Ambą išsiskyrėm. Tik ką daryt su josios sutraiškyta plaštaka, velniai žino. Sako, kad už geros dienos kelio gyvena toks goblinas (ir vėl tie vertelgos), kuris visokiom magiškom esencijom ir kitokiais birzgalais prekiauja.