Pasiuntę velniop girtuoklį Kvaką, nutarėm patraukti ieškoti didžiojo kalvio Odino, kuris gyvena kažkur kalnuose už trijų dienų kelio. Prieš išeidami šiek tiek apsirūpinome magiškąja provizija. Žinodami mūsų polinkį veltis į visokias muštynes, iš kurių ne visada ir ne visiems pavyksta išnešti sveiką kailį, pas gildijos (kurios naujai iškepti nariai esame) žolininką, įsigijome magišką birzgalą - mažąją prikėlimo esenciją. Štai kur stebuklingas daiktas - kartą toks chamas senas dvorfas, kurio asmens sargybiniai Talai, mums vos skūros nuo gyvo kailio nenulupo (tiesa tuomet jie man nuo nugaros nurėžė gerą odos skiautę), jau buvo parodęs šio gėralo galią - prikėlė anapilin per anksti išėjusią Ambą.

Dar vis ūžiant galvoje, po vakarykščio įstojimo į nelabai aišku kokią gildiją aplaistymo, mes nukulniavome keliu vedančiu į kalnus. Vos išėję iš miesto priėjom skelbimų stulpą visokiom prirašinėtom lentutėm nukabintą. Prie stulpo rymojo toks juodai apsirengęs žmogėkas, mums net kilo įtarimas ar nebus jis koks kerūnas, kuriam ne prošalį būtų kaulus truputėlį suminkštinti, šiaip, grynai profilaktiškai. Ant stulpo radom kvietimų pirkti bulvių, padirbėti fermose juodo darbo ir kitokių kaimietiškų nesamonių. Vienu žodžiu nieko rimto. Tik štai Amba tur būt kvanktelėjo, ji, matot, nežino "kokie gi skelbimai mums aktualūs". Na gi jau atleiskit, bet toji žmonių mergiotė, turbūt su dievais susipykus, negi mus ten gali sudomint, už kiek pas kokį ten pavėpusį gobliną moka, kad bulves nuravėtume. Gal ji kardą nešiojasi tam, kad laukuose šieną pjautų? Jau susiruošiau ant kokios lentutės, kur nelabai buvo prikeverzota, užrašyt, kad toks tūlas kariūnas dvorfas, tikras kirvio valdymo virtuozas, už prieinamą kainą gali kam reikia ir nereikia kailį nudirti, makaulę po lygiai padalinti ir panašius gražius darbus nuveikti, kai prabilo tas juodas tipelis.

Žmogėnas prisistatė kaip mūsų gildijos narys, perėmęs Kvako pareigas - tai yra mūsų kuravimą. Kvaka dabar, matote, ne kokios būklės ir sprendžia šeimynines problemas. Kaip kitaip gali būti, juk tas nuoperskas goblinas gėrė dvi dienas kaip arklys, ir gi mat šeimyninės problemos - štai kaip šiais laikas geras pachmielas vadinamas. Mūsų naujasis kompanjonas Juodas (bet ne negras) pasiskundė, kad lyg apsirengti jam padoriau reikėtų, pagal savo vardą - juodo rūbo prireikė, net pas tą gildijos narį atsarginių rūbų kaulijo. Trumpai tariant, tasai žmogysta mums darbo duoti susiruošė. Reikia kalvį Odiną aplankyti ir išpešti iš jo aukštos prabos aukso gryninimo metodologiją. Ale ir nevisprotis tas mūsų Kvaka. Mes jam, ko gero ūžimo metu, leptelėjom, kad jei šis neduosiąs mums padoraus (tai yra labai nepadoraus) darbo, mes eisim Odino aplankyti. Dabar turbūt žino visas miestas - goblinas gi, ko iš tokio daugiau galima tikėtis. Reikia išpešt, tai reikia, žinau keletą kamantinėjamajam labai nemalonių kalbinimo ir artimo bendravimo būdų, tad problemų su informacijos rinkimu neturėtų būti. Tik štai mano svajas, kaip aš rankas gražiai krauju tepsiuos, nutraukė nemaloni naujiena, kad tas super kalvis gyvena urve, kuris stipriai įtvirtintas ir kad jo mini tvirtovę kokia pora tuzinų dvorfų saugo. Gali kilti šiokių tokių problemų. Nesakau, kad tie keli dvorfai mums didelė kliūtis būtų, bet vistik sužaloti gali, o aš savo kailį gerbiu ir nemėgstu kai kas kirviu man per šonus brauko. Gildijos narys siūlė mums šnipinėjimu užsiimti, kalvio pasitikėjimą įgauti ir panašiais negarbingais metodais naudotis, kad informaciją lengviau būtų pavogti. Ir še tau naujiena, kai nupasakojo mums to kalvio išvaizdą, jis mums į kai ką panašus pasirodė. O gi pagal nupasakojimą stirpriai panašėjo į trečioje šachtoje, kur nesėkmingai Tašvibo lobio ieškojom, sutiktą senį su dviem sunumeruotais dvorfais besitasiusį. Štai kur siutas mane suėmė, neužmiršau aš dar to nelemto kerūno, kuris man nuo nugaros skiautę odos su Tašvibo lobio planu nudyrė. Ar tik nebus gera proga tam nevidonui už jo niekšiškus darbus barzdą kirvuku pakasyti, kad visą likusį gyvenimą mano kirvis naktiniuose košmaruose vaidentųsi. Nieko gudraus nesumąstę, nustypinom keliu pas Odiną į kalnus, žygdarbių atlikinėti.

Kulniuojant per kalnus, nieko ypatingo nenutiko. Jau betemstant priekyje išgirdome artėjantį arklio kanopų dunksėjimą. Mūsų Juodas - karys žmogiūkštis - kažkodėl ėmė tvirtinti, kad priekyje pavojus tyko, iš kur toks kvailas įsitikinimas, tai aš čia visokiems kelio valkatoms galiu būt pavojingas, o ne jie man. Na, bet tvirtas įsitikinimas visada man darė įspūdį, ir visi mes, nelabai vykusiai kerinčios mūsų burtininkės Rokanona ir Yla, kvanktelėjusi pievų šienautoja Amba, baisiai jautrus Juodas ir, žinoma, aš, didžiai gerbtinas karys Trin - Tukas, palypėję šlaitu išsislapstėm tarp akmenų.

Neužilgo ant kalnų kelio pasirodė vienišas raitelis. Daug nelaukęs iššokau iš už akmens ir užrėkiau ant pakumpusio stipenos, kad stotų kaip stabo ištiktas, o tai kaip mat nušausiu. Tasai, net keista, ėmė ir paklausė. Aš dar kažką nelabai švelnaus riktelėjau, kai tasai nusimetė apsiaustą su gobtuvu. Man vos akys iš akiduobių neišvirto ir nedaug trūko, kad apatinis žandikaulis mano veidą manęs neatsiklausęs paliktų. Tai gi vietoje galvos pas tą nelabąjį buvo jaučio galva su ragais. Sakyčiau, kad minotauras kaip minotauras, gal ir nedažnas tokį padarą yra matęs, bet vistik pasitaiko, bet tas pragaro išpera buvo vieni griaučiai. Torai galingasai, iš kur šiuose nelabuose kalnuose minotaurų skeletai randasi! Kiti irgi ne ką mažiau išsižioję stovėjo. Yla ir dar kažkas neaiškiai numykė, kad mes norėjom tik kelio pasiklausti ir šiaip domimės kaip vienišam keleiviui kalnuose sekasi. Na, vienu žodžiu, mes tikros dievo karvytės, angeliukai tiesiog, per klaidą šiuose kalnuose atsidūrę, ir didžiai gerbiamą skeletą tik per klaidą ir neatleistiną savo pačių žioplumą sutrukdėm ir esam kupini gerų ketimų ir pan. Tasai, matyt, mūsų nuoširdumu patikėjo ir vėliai užsimetęs apsiaustą toliau sau keliu nujojo. Gėda prisipažinti, bet lyg akmuo nuo širdies nusirito.

Ramiau atsikvėpę nustypinom keliu toliau. Einant pakilo vėjas, lietus ėmė kauptis. Priešias mus staiga lyg iš niekur susiformavo nedidelis tornado. Kažkas ne taip šiuose kalnuose. Mūsų kerėtojoms kilo įtarimas, ar tik nebus čia kokio magiūkščio juokeliai. Yla į tą sūkūrį atsargumo dėlei net strėlikę iš piršto paleido. Juodas akmenim apsvaidė, ale tam vėjo ir dulkių sūkuriui mūsų pastangos nė motais. Et, nieko gudriau nesugalvoję, apėjom tą gamtos išdaigą aplinkui ir toliau patraukėm keliu. Po truputį pradėjo lynoti, visiškai sutemo. Priekyje pasimatė troba, kaip teko girdėti, turbūt bus tai pakelės užeiga, išlaikoma kažkokio goblino. Dviejuose languose net šviesa matėsi. Tik vėlei prieš mus išdygo besisukančių dulkių stulpas. Nors jau pylė lietus kaip reikiant, tam sūkuriui tai buvo nė motais - siūbavo sau ant kelio ir tiek. Kai mes prie jo artėjom, jis nuo mūsų traukėsi. Tad pamažu žingsniavom link tamsumoje dunksančio dviaukščio namo.

Priėjom smuklę, sustojom, sūkurys taip pat sustojo. Numoję ranka į tą keistą gamtos (o gal ir ne gamtos) išdaigą, mes puolėm belstis į duris. Deja, net ir mano durų spardymas, nedavė jokio atsako iš namo vidaus. Per langus matėsi tik deglų apšviesta baro užeigos salė, gaila, bet tuščia. Nusprendę svetimo turto neniokoti, apėję aplink namą, radom arklides, kur garduose dar ir pora džiūsnų arklių rymojo. Daug nelaukę, nuvirtom pakampėn ant šiaudų miegoti (saugumo sumetimais net šarvų nenusiėmėm, o Amba dar ir kalaviją apsikabinusi). Elfė Rokanona pasišovusi eiti sargybą, prisipažino, kad gali ištisom savaitėm nemiegoti, tik valgyt duokit. Norėjau dar kažką negražaus apie tokį nesveiką gyvenimo būdą rėžti, bet akys pačios merkėsi, tai daugiau ir nevarginau savo vos neiškritusių žandikaulių bereikalingu vogravimu.

Ar ilgai teko miegoti nežinau, tik atsibudau ne ant šiaudų, velnio pokštai, o galvą padėjęs ant arkliašūdžio. Lauke girdėjosi lietaus šniokštimas, kažkoks triukšmas ir dar prie dūrų neūžauga gnomas kažko stypinėjo. Kitų arklidėse nebuvo. Pasičiupęs kirvį puoliau prie durų. Na ir naktelė mūsų varganoms dūšioms išpuolė. Rokanona kovėsi su kažkokia vėle, kurios veidas buvo gerokai pablyškęs, o vietoj paprasto kūno, po geležine kirasa bolavo kaulai. Amba su Juodu jau puolė dar vieną lavonėką, stovintį netoli užeigos kampo. Ką čia be primastysi iš kur čia tos vėlės randasi, kai kirvis tiesiog rankose virpa, taip nori tiem nelabiesiems kauliukus patrupint. Nespėjau pripulti prie vieno, kai Rokanona savąjį ėmė ir priplumpino. Jis staiga šast ir virto dulkių debesėliu, o ir kitas tuo pačiu, virto beformiu debesiuku, kuris kaip mat išsisklaidė. Tikri monai šią naktį dedasi. Visi vienbalsiai nutarėm, kad arklidėje nepakankamai saugu, reikia brautis į namą. Čia jau mano kūjis pravertė, išverčiau aš duris, ir sulindom visi vidun. Puolėm kas kur ieškoti šiuose namuose ar bėr kas gyvas. Antram aukšte radom vienam kambaryje užsibarikadavusį gobliną. Pasirodo, kad šis drebantis neūžauga ir yra šiosios įstaigos pilnateisis šeimininkas. Vargšo smuklininko keliai net tarškėjo iš baimės. Garsiai ūkčiodamas jis papasakojo, kad dieną buvo užklydęs toks seniokas (berods, žmogus) ir išpranašavo, kad ši naktis nebus tokia kaip visos naktys kalnuose, vaikščios visokie nemirėliai ir žmones gąsdins. Niekas smuklėje tokiais senio tauškalais nepatikėjo, na o tas kažką užkrimtęs savais keliais neužilgo iškeliavo. Ir štai sutemus vienas lankytojas sakėsi per langą matęs kažką neaiškaus,lyg skeletą ar kažką panašaus. Likę vyrai tokį naivuolį išjuokė, pamanę, kad tasai alučio mažumėlę bus padauginęs. Ale kai vienas skeletas užėjo smuklėn ir padaręs garbės ratą tarp stalų atgal laukan išėjo, tai ne iki juokų buvo. Visi kaip patrakę puolė lauk iš užeigos kas kur. O vargšas goblinas užsibarikadavęs sėdi ir bijo nosį iškišti.

Taip mums beklausant nelaimėlio smuklininko, tarpduryje pasirodė, spėkit kas, o gi minotauro skeletas su didžiule katana, užmesta ant peties. Šį kartą jau mūsų toks šposas neišgąsdino, nutarėm mes jam gerokai įkrėsti, kur tai matyta, kad tokios išvaizdos visokie pašlemėkai po kalnus bastytųsi ir padorius gyventojus naktimis gąsdintų. Rokanona puolė laukan, ale ten už pirmojo dar du stovi. Na, o ką darysi, tuo pačiu ir juos pamokysim. Supuolėm visi į lauką, ginklus pasiruošę. Mūsų elfė kaip pašėlusi, kad puls pirmąjį. Juodas nuo jos neatsiliko. Čia ir mūsų gnomas, jau prieš tai visas savo magiškąsias galias iššvaistęs, čiupo kalaviją, muš jisai matote vos ne trigubai už save didesnį priešininką.  Viskas pradžioje ėjosi neblogai, tik štai mūsų Juodajam tas nelemtas raguotasis tik, kad čmokštelėjo savo katana ir nurėžė koją žemiau kelio. Gražiai nukirto, net miela buvo žiūrėti į tokį gražų kirtį. Tik nebuvo kada grožėtis, saviškį gi sužalojo. Mūsų elfas dar ir sukerėti spėjo, nebepuolė tas kaulinis mūsų, tik gynėsi. O kiti du taip ir stovėjo sau ant peties katanas laikydami, kol mes su jų kompanjonu santykius besiaiškinom. Juodas nusmigo, sąmonę prarado, neištvėrė tokio savo kūno dalies praradimo, aš puoliau jo nukirsatosios galūnės iš po besikaunačių minotauro, Ambos bei Rokanonos traukti - dar sumindys. Juodas neužilgo atsipeikėjo ir bandė iš paskutiniųjų šalin šliaužti. Čia aš su jo nukirstąja koja prisistačiau, išsitraukiau stebuklingą buteliuką, kuris kaulus sustato ir ėmiausi Juodo kojos priauginimo procedūros. Aš ją gražiai pridėjau, tiesa pritaikyti pavyko ne iš pirmo karto, o pats pacientas savo sudurtinę koją ta magiška esencija sutepė. Ir stebuklas įvyko. Suaugo kaulai, liko tik išsižioję raumenys ir sausgyslės stypsoti. O tuo metu mūsų Yla pripuolė prie kito minotauto, tik iš josios gerų ketinimų šnipštas išėjo, kad trinktelėjo tasai peraugėlis skeletas mūsų magiūkštei, tai toji vos kojų nepatiesė. Amba pamačiusi, kaip nykštuką skriaudžia puolė pagalbon, mat Rokanona su pirmuoju kaulinčium visai neblogai tvarkėsi. Tik, kad brangiai kainavo, žmonių mergiotei, josios gnomų gelbėjimo akcija - minotauro griaučiai apsisukę, kad švystelėjo ginklu ir nurėžė Ambai viršugalvį su visu šalmu. Toji net riktelt nespėjo kaip išleido kvapą (sakiau gi, kad silpnos dūšios tie žmonės - vienam koją nurėžė, kitas jau antrą kartą per kelias savaites galus atidavė). Čia Rokanona pribaigė pirmąjį ir virto visi trys skeletai dulkėmis. Pamokėm nedorėlius, tik brangokai tai mums atsiėjo. Bet nieko, turim dar vieną stebulkingą marmalą, gal dar ne amžiams Amba galus atidavė, mažne pavyks jos sielą iš pragaro liepsnų išplėšti. Suvilkę traumuotą Juodą ir Ambą bei jos viršugalvį vidun, užsibarikadavom ir ėmėmės stebuklus tverti. Juodam sugirdėm gyduolio gėralą, kad kojos žaizdos užsitrauktų, o Ambos viršugalvį atsainiai užvožę, svarbu kad laikytųsi ir gana, sutepėm ją mažąja prikėlimo esencija. Viskas suputojo, pasidengė žmonių mergiotės suniokotas lavonas migla. Kai meslvas rūkelis išsisklaidė, miegojo toji lyg kūdikis su sveiku viršugalviu. Taip. Ne taip jau blogai viskas ir baigėsi. Sukrito visi kur papuola, po tokių mūšių pailsėti, o aš likau prie lango budėt, mat per tą mūšį nespėjau net kirviu gerai užsimot, o kol su Juodu jo pačio koją reanimavom ir kautynės baigėsi, taip ir likau sveikas it ridikas, nė plaukelis nuo galvos nenukrito. Naktį dar du minotaurų skeletai aplink tąsėsi, bandė vidun brautis, bet durų nelaužė, o ir aš didelio noro su jais vienas bendrauti neturėjau - dar ir man atskirs viršugalvį nuo likusio kūno, daugiau stebuklingų birzgalų tai nebeturėjom.

Rytas buvo kaip rytas, goblinas mus gerai pamaitino ir Ylai įsimetus į kelionmaišį dar šiek tiek maisto atsargų, patraukėm toliau kalnais. Už dienos kelio turėjo būti kaimelis, kur visokie perpirkinėtojai ir pirkliai gyvena, nutarėm, kad ten ir praleisim sekančią naktį.

Ramiai sau bežingsniuojant ir besigrožint puikiais kalnų peizažais, netoli kelio ant vieno kalnėko išvydom kylančius dūmus ir kažką aplink laužą beslampinėjant. O ten laužą buvo susikuręs tas pats seniokas, kuris goblino smuklėje tokią neramią naktelę išpranašavo. Po truputį kultūringoji mūsų pusė pokalbį surezgė (kultūringoji - tai visi išskyrus mane, mat aš tik po pirmos alaus bačkios, vietoj to, kad kirviu mosuotis imu liežuviu plakti). Tas seniokas buvo ne iš kelmo spirtas, žinojo apie kažkokius reiškinius, laiks nuo laiko besikartojančius. Paaiškėjo, kad šiose vietose vyko didelis mūšis ir daug tuo metu visokių rasių karių žuvo, tai jie dabar, kai pilnas mėnulis, laiks nuo laiko po apylinkes bastosi. Ir dar paaiškėjo, kad ne taip jau piktai skeletai paprastai nusiteikią būna, pirmi niekada nepuola. Bet kur ten mes ant nemalonumų neužlipsim. Mūsų (ypač manęs) daug prašyti nereikia, jei yra galva, atsiras ir kirvis, kuris tą galvą suknežins. Juodas su Rokanona vis bandė išspaust, kad tas seniokas jų ateitį pasakytų, ale, kad nelabai ką pešė. Dar žilagalvis paporino, kad Odinas turi labai į save panašų brolį Odumą, kuris dar ir iš tirosios Tašvibų giminės bus kilęs. Teko prisimint legendą ir tą nemalonų susitikimą šachtoje, kai mane Tašvibu pavadino. Pasirodo, kad visi tikrieji Tašvibai (šiaip jau šis giminės vardas gan plačiai paplitęs, o tikrieji, kuriems ir tas legendinis lobių slėpėjas priklauso, kilę tik iš tam tikro kaimelio) ant nugaros turi nematomą ženklą. Ir visai gali būti, kad ir aš pats esu Tašvibo palikuonis, ir visai gali būti, kad man ant nugaros lobio planas buvo išpaišytas. Taip išeina, kad mane stipriai apiplėšė, ką ten apiplėšė, tiesiog nuogą į gatvę išmetė. Nieko nebus, teks atsiimti tai kas man priklauso. Pasiklausę senio tauzijimų, patraukėm toliau, link kaimelio kalnuose.

Jau vakarėjant nedideliame slėnyje išvydom kaimelį, penkių metrų tvora aptvertą. Tik štai, kad net priartėti mums nieks neleido - pagrasino, kad jei dar arčiau eisim nušaus ir vardo nesiteiks paklausti. Bandėm iš toli susišūkaliot, ko jie ten už savo tvoros kvailioja, liga ten juos kokia sužalojo ar durnaropių bus prisiėdę. Supratom, kad leis įeiti, jei iš sidabrinių indų sutiksim atsigerti. Štai kur nevispročiai, aš ir pavalgyti iš sidabrinių lėkščių neatsisakyčiau. Čia ir prasidėjo mūsų bėdos, pasirodo psichai, ir mūsų Rokanona tame tarpe, nelabai sidabro pakęsti gali. Sako, kad bendras kūno nusilpimas užeina. Še tau kad nori, nesąmonės kažkokios, negana to, kad ji elfė, dar ir su keistenybėm visokiom. Bet pasiryžo ir ji, kad nesukelt įtarimo, iš tų indų atsigerti. Atsigerti, atsigėrėm, įleido vidun. Ir paaiškėjo tokio keisto šio kaimelio dvorfų elgesio priežastis. Pasirodo, kalnuose vilkolakių priviso ir naktim jie bando į kaimą veržtis, miegančiuosius pjauti, tad dabar stipriai saugo, kad koks pusvilkis, žmogaus pavidale, kaiman nepatektų. O mūsų elfė, tikras proto bokštas, ėmė ir leptelėjo, kad ji su vilkolakiais draugauja. Kur jos tėvai buvo, kai proto krėtė su diržu per šikną, geriau lupt reikėjo, gal nebūtų dabar taip kvailai šnekėjus. Dvorfai kaip mat sukruto, arbaletus Rokanonai panosėn sukišo ir tiesiog pas viršininką nutempė. Mūsų net neįleido, tik po visko pati pasakojo, kad jai iš sidabrinių indų gert liepė, sidabrinius antrankius uždėjo ir dar kameron su sidabrinėm grotom pasodino. Teko vieniems stypint į vietinę smuklę, mat kalėjimo viršininkas paporino, kad mūsų psichė sėdės cypėje (tik saugumo sumetimais), kol ryte neatvyks kažkoks žiniuonis, kuris blaiviai viską įvertins ir nuspręs koks mėšlas kokiai dirvai tinka. Tokio akiplėšiškumo ir žeminančio visų mūsų orumą elgesio nebepakėlė gnomė Yla. Užvirė visi jos du litrai kraujo. Ilgai ir išsamiai jinai visai smuklei girdint aiškino, kaip reikia tą nachalą kalėjimo prižiūrėtoją pamokyt ir šiaip vienai kitai dešimčiai dvorfų barzdas susvilint, kad ateityje dar ir savo vaikaičiams porintų, kaip negražu su padoriais piliečiais negražiai elgtis. Ačiū Torui, kad smuklėje besėdintys tie kelių dešimčių dvorfų atstovai nelabai suprato, ką mes čia galabyt ruošiamės. Jau tyliau išreiškėm visišką pritarimą gnomo kalbom ir surezgėm planą kaip mes kalėjimą šturmuosim ir net tik jį nusiaubsim. O planas buvo paprastas, paėmėm iš smuklininko ryšulėlį maisto mūsų elfei ir nupėdinom link kalėjimo. Pagal planą vienas turėjo pasibelsti ir pasakyt, kad atnešėm sočią vakarienę mūsų vargšei nuskriaustąjai ir kai sargybinis atvers duris kiti supuls ir per jėgą suvirsim į vidų. Viskas ėjo kaip iš pypkės, kol sargybinis neatidarė langelio duryse ir nepaklausė ko mūsų Ylai reikia. Per didelį mūsų apsileidimą (turbūt pyktis mūsų sąmones buvo užvaldęs), vietoje to, kad gnomas gražiai pašnekėtų kokiu tikslu jau sutemus kalėjiman veržiasi, mes visi viens per kitą ėmėm rėkaut, kad atnešėm elfui lauktuvių, kad maišelis per didelis ir pro langelį netilps, ir dar Amba už kampo ėmė isteriškai juoktis. Aišku, kad sargybinis langelį užtrenkė ir likom stovėt prie durų kaip kaliausės viduryje lauko. Kaip tyliai ir greitai patekt į kalėjimą neturėjom jokio supratimo. Griebėmės paprastų ir išbandytų metodų. Juodas išvilgė nuoduose (nuodai - kurare!) kelias strėles ir Ylai pabeldus dar kartą, kai tik dvorfas atvėrė langelį duryse, Juodas jam šovė tiesiai į veidą, vos neįrėmęs strėlę į nosį. Gnomas tuoj pat kažką sublevyzgojo ir durys pačios atsidarė (neblogas fokusas, su kūju dirbant daugiau triukšmo būtų tekę sukelti, bet man tai toks triukšmas kaip muzika). Sulėkėm vidun, vienas dvorfas sužalotu veidu raitėsi pasienyje, o kitas, kitam kambario gale, stovėjo išsižiojęs. Švystelėjau jam, kad turėtų kuo nasrus užsikišti, kūjį, tik bėda - nepataikiau. Tas nevidonas spėjo už kažkokio virvagalio nusičiupti ir nuaidėjo per kaimą varpo gausmas. Nusikeikiau sipriai ir atitnkamai situacijai. Dabar, pagalvojau, būsim įkliuvę. Išrėkiau, kad neleistų anam dvorfui, kurį sužeidė Juodas su strėle, kojas patiesti, nes kitaip pasigailėjimo subėgus visam kaimui tikrai nesulauksim, puoliau prie kito, jau besitraukiančio iš už diržo durklą. Su Juodu ėmėm tą vaikščiojančią tikro kario parodiją visaip tvatinti. Nenorėjom užmušt, reikėjo gyvą imti, kad tuo atveju jei mūsų avantiūra blogai baigsis, neužsitrauktume kraujo keršto. Bet kur ten tau, tas nupešiotbarzdis su savo durkliuku Juodam vos žarnų nepaleido. Amba tuo metu blaškėsi po kambarį ieškodama raktų nuo durų, už kurių buvo kalėjimo kameros. Yla iš paskutiniųjų darė apnuodytam sargybiniui dirbtinį kvėpavimą, kad tas nuo nuodų kojų nepatiestų. O Rokanona tuo metu už sienos vienoje kameroje su sidabruotom grotom pūtė sau į akį nieko aplink negirdėdama.

Nieko man neišėjo su tuo durkliuko savininku, nenorėjo gyvas pasiduoti, teko užmušti. Pačiupęs raktus, kurie aišku buvo ne kur padėti, o pas tą aliarmo kėlėją ant diržo pakabinti, nulėkiau vaduoti Rokanonos. Ir kažkas ėmė daužytis į duris. Galiu pasigirti, ir tikrai savęs nepervertinsiu, bet galvon man šovė geniali mintis - nulėkiau prie durų ir pravėręs langelį iškišau dalį savo visai padorios marmūzės. Tie mulkiai, kaip ir tikėjausi, apsipažino, o aš atsipirkau paaiškinęs, kad netyčia suklupau ir sugriebiau už varpo šniūro - vienu žodžiu, nieko tokio vyručiai, viskas tvarkoj. Taigi, vėl mums pasisekė. Pažadinę elfę, kas pavyko toli gražu ne iš pirmo ir ne antro karto, susiruošėm nešti iš šio kaimo savo kailius ir geriausiai, kad jie po to nešimo dar ir sveiki liktų. Yla pagaliau atsitraukė nuo to vargšo dvorfo sužalotu veidu, aišku jis po kiek laiko išėjo aplankyti prosenelių Valhalon. Gaila gražaus darbo, bet ką čia bepadarysi. Išpuolėm visi laukan, kai iš už namo kampo išlindo du dvorfai ir daug negalvoję puolė mus. Mūsų negalima kaltinti dėl šių per anksti žuvusių vargšelių mirties, nereikia gi pulti ant kiekvieno, kas iš kalėjimo išeina. Tikiuosi, kad jei kada pakliūsim į šio kaimelio gyventojų rankas, jie atsižvelgs į tai, kad mes tų dviejų mušti nenorėjom, tik save gindami vieną nunuodijom, o kitam kiaušą nukėlėm nuo viršugalvio. Nusliūkinom link tvoros, prie vienų iš dviejų kopėčių. Gerai, kad jau buvo pakankamai tamsu ir nors aš ir kiti mano gentainiai mato tamsoje, bet tam yra ribos. Taigi, ant tvoros patruliavo keturi dvorfai su arbaletais. Žingsniuodami puslankiais saugojo kaimą nuo vilkolakių išpuolių. Kai jie kiek nutolo Rokanona užsiropštė kopėčiom, užkabino kablį už tvoros ir nusileido virve kiton pusėn. Dvorfai vėl atėjo prie mūsų, bet kablio ir virvės nepastebėjo. Kai tik jie nutolo, operaciją sėkmingai pakartojo Yla. Ir viskas ėjo kaip per sviestą, tik štai ta žmonių atžala, vadinama Amba, leisdamasi virve nusitėškė ir tėkštelėjo ant žemės taip, kad rodės, jog metalinis golemas būtų kankaną sušokęs. Aišku dvorfai puolė ton vieton iš kurios atsklido garsas. Aš ir Juodas likom prie kopėčių, o iš sargybinių kalbos supratom, kad Ambai pavyko nuskuosti už matomumo ribų. Bet dvorfai aptiko kablį ant tvoros ir kažką susišvilpė švilpukais su kitais dviem sargybiniais esančiais kitoje kaimelio pusėje. Daug nelaukę nuskuodėm su Juodu prie kitų kopėčių, ir nieko aplink neišgirdę, smukom viršun, aš tiesiog nušokau, o Juodas virve nusileido (priauginta koja dar nevisiškai gerai funkcionavo). Sargyba mus, aišku, pastebėjo, bet mes sėkmingai nulėkėm toliau nuo kaimo, kur susitikom su moteriškąja mūsų grupės dalim.

Pasprukom. Patraukėm į kalnus, tik štai negera nuotaika kankina, vilkolakius dvorfai ne vaikams gąsdinti gi išsigalvojo.

Didis ir vertas pasigėrėjimo kariūnas Trin - Tukas