Taip ir likome stovėti lyg mietą prariję. Sargybiniai kažkur dingo, svetingo šeimininko su duona ir druska irgi nematyti. Tokia grėsminga atrodžiusi pilis dabar priminė apleistą ir nesvetingą buveinę. Pirmas vaizdas gali būti apgaulingas. Prisiminus magišką sieną aplink pilį, keliautojus keliančius baltą vėliavą prieš įvažiuojant į pilį ir kitus mįslingus įvykius, nieko gero geriau nesitikėti. Paejėję iki pirmų pasitaikiusių durų pabeldėme ir atsako nesulaukėme. Viltingai pažvelgėme į sargybinius, bet jie nei cipt. Matyt liežuvius iš bado ar nuobodulio suvalgė. Gerokai pasibastę po kiemą pastebėjome vidury jo stovinčio bokšto duris. Pagaliau išgirdome kažką panašaus į gyvo padaro balsą. Išlindo žilas, senas dvorfas - labai jau panašus į mums apibūdintą Odiną. Bet tai buvo ne jis, o kažkoks jo sargybinis. Kaip ir visi čia esantys kažkoks keistuolis, nieko doro nežinantis, vandenėlį geriantis ir riešutus gliaudantis. Be jokio užmokeščio mes jam parodėme tikrą spektaklį: pirmiausia visomis mimikos ir iškalbos dovanomis pasinaudoję, bandėme įrodyti, kad mums reikalingas pats šeimininkas. Paaiškėjus, kad šeimininkas sėdi užsidaręs jau savaitę ir nieko nenori priimti, mūsų magas ir nuogas pseudovilkolakis dvorfas suvaidino konflikto sceną su stipriais garsiniais efektais. Trečias veiksmas buvo pats įdomiausias: pralinksmintas Odino tarnas mus įleido į pilį ir mes sėkmingai paklaidžioję ten sutikome senus mielus pažįstamus levituojančius protinguosius telepatus burbuliukus su čiuptuvėliais ir akutėmis. Visas mūšis vyko kaip kovos arenoje. Ir Odino tarnas turėjo daug juoko. Kai mes jį vėl pamatėme - jis jau buvo nebe tarnas, o pats Odinas. Draugiškas ir geraširdis. Papasakojo kam jam reikalingi tie burbulai (mat levitacijos buteliukus gamina), pasiūlė mums darbo, apdalino ginklais, apšvietė apie vilkolakių elgseną. Praleidome pilyje vieną naktį. Kuo toliau tuo linksmiau darėsi. Prisiminėme mes tikrąjį savo pašaukimą ir užduoti: išgauti aukso gamybos paslaptį ir paskui visus pasipainiojusius ant kelio nužudyti. Aš kažkaip nevykusiai prisiminėjau įsėdimo keriuką ir suklydau. Gaila joks įdomus šposas neįvyko. Teko pereiti prie plano B - stingdymo. Šnipštas. Planas C - griebti, mušti, kankinti. Spektaklio finalas: nukankintas Odinas prisipažįsta, kad jis visai ne Odinas, o jo ištikimasis tarnas. Odinas išvykęs į vilkolakių medžioklę, grįš už penkių dienų. Odinas yra negailestingas vilkolakių priešas, turintis apie 7 pakalikus, nieko gyvo kelyje nepaliekantis. Žinių buvo pakankamai, kad neštumėm savo kailius iš čia. Bet iš neturėjimo ką veikti nutarėme likti ir efektingai pasitikti šeimininką.

Elfė Rokanona