12 skyrius
 

Vėl susrūpinom senuku nuvirtusiu iš tokio aukščio į šachtą - liftą. Jei dar sugeba sužeistas šliaužioti lyg kokia gyvatė, bus šis prakeiktųjų dvorfų giminės atstovas kokios nelabos jėgos prilaikomas. Sugalvos dar karšena mus kokiais zombiais užpjudyti, o aš dar kaip tyčia buvau alkanas kaip tikras vilkas (o gal vilkolakis). Nusileidom apačion. Mūsų niūrūs įtarimai apie dieduliuko "pseudo Odino" sugebėjimus nepasitvirtino. Jį už kanopų jau nusitempė valkirijos į aukščiausiojo teismo salę.

Čia man ėmė ir prasidėjo "lomkės" - pilvas ėmė įrodinėti, kad valgio forma ir estetinė išvaizda neturi jokios reikšmės ir šis nudvėsęs senas dvorfas kaip maisto šaltinis atrodo netgi labai patraukliai ir simpatiškai. Ilgai kankinausi, bet dvorfiška prigimtis nugalėjo ir kategoriškai atsisakiau ėsti negyvo bendrarasio švinkeną. Mano grupės draugai, išsigandę, kad dėl bado galiu virsti vilku, kurio elgesys tikriausiai jų atžvilgiu bus agresyvus, paliko mane su dieduliuko lavonu ir sušaldytos mėsos gabalu rūsyje vieną. Aš ilgai ir nuobodžiai kankinau tą šaltieną, kol galiausiai susiprotėjau pasmulkinti kirvuko pagalba. Grįžę po kiek laiko grupės nariai (Amba, Juodas, Rokanona ir Yla) smalsiai žvilgčiojo rūsin, kur aš, anot jų, turėjau lakstyti vilko pavidale ir nagais iš pasiutimo sienas gremžti. Deja, tokio cirko nebuvo. Tas sušaldytas mėsos gabalas, nors ir sunkiai, bet sumažino skrandžio spąsmus. Mane ištraukė iš tremties rūsyje ir jau kartu patraukėm šioje pilyje kokios gyvos sielos paieškoti. Norėjosi kam nors kailį iškaršti, net rankos niežtėjo. Bet kaip tyčia visa dvorfų tvitovė atrodė kaip išmirus. Negi tie keli dvorfai, kuriems mes taip šauniai sprandus nusukiojom, buvo paskutiniai šios dievų pamirštos vietos gyventojai.

Išlindę požeminės pilies kieman palei du statinius (panašius į daržines) radom šviežiai pakapstytų žemių. Iškart kilo įtarimas, kad dvorfai bėgdami nuo neišvengiamos mirties - tai yra mūsų - bus čionai paskubom savo lobius užkasę. Būtumėt matę, su kokiu entuziasmu mūsų gnomė - magiūkštė puolė savo baltom rankytėm po žemes kapstytis. Tiesiog spėk išsisukinėti nuo lanktstančios žemės iš po jos rankų, o akis lyg šydu užtraukė, manau taip atrodo godumu susirgę padarai. Bet jos azaratas išgaravo taip pat greitai kaip ir atsirado, nebuvo ši nykštukų padermės atstovė pratusi rankų teptis. Teko vyriškąjai grupės pusei darbo imtis. Aš ir Juodas neužilgo atkapstėm kažkokį medinį liuką. Pasirodo čio ėjo atsarginis išėjimas, tik štai niekaip negalėjom suprasti kam jis taip kvailai buvo užkapstytas.

Aš - tikras kariūnas ir neitin vykusi kerėtoja Yla, patraukėm atsivėrusiu tuneliu žemyn, ieškoti nuotykių. Už keliolikos žingsnių mes juos suradom. Tai buvo du dvorfai, tikri kamikadzės, stoję mums skersai kelio. Pirmi mano kirvio smūgiai didelės naudos neatnešė. Nuvirtau su vienu dvorfu užgriozdindami visą ir taip siaurą prėjimą. Magė su kitu dvorfu per mūsų galvas badėsi laikydamiesi viens nuo kito padoraus atstumo. Galiausiai magė pasirodė labiau įgudusi smeigikė (ir ko tuos kerūnus magų gildijose primoko), dvorfas susmuko sužeistas. Aš kaip tik ruošiausi šiame kūnų savartyne savo kirvio pagalba įvesti tvarką, kai Yla nežinia iš kur gavusi karduką nurėžė pirmąjam (kurs gulėjo šalia manęs) galvą. Kaip visada vos prasidėjęs vakarėlis iš daug žadančio pavirto į šnipštą ir tik tos neūžaugos, Yla vadinamos, dėka. Gerai, kad ir pačiai kliuvo, o tai visai būtų į dausas iš puikybės išskridus. Partempiau aš ją viršun, prie liuko. Tada jau su Juodu nulindom į požemius žvilgtelėti, gal dar ko įdomaus ten rasim. Nusigavę tuneliu iki plačios menės kitam jos gale išvydom krūvą dvorfų. Nutarę pirmiau mūsų kompanijos moteriškąją pusę perspėti apie tuos keliolika naglų tipų, parkiūtinom atgal. Mus vijosi, tik pirmasis klvailys iškišęs galvą pro liuką jos kaip mat neteko. Kitiems drąsos pritrūko ir nulindo po savo rūsius slapstytis.

Kol apačioje prie liuko mes, t.y. aš, Juodas ir Yla, triuškinom dvorfų puikybę, mūsų elfė Rokanona ir moterėlė su kardeliu Amba bokšte apylinkes stebėjo. Toji jų sargyba vyko gana įdomiai. Norėdamos kažko paklausti jos strimgalviais nulėkdavo žemyn per kelis bokšto aukštus ir jau kieme gavusios atsakymą, kuris paprastai skambėdavo "Jo", "Aha" arba "nu taip, taip", vėl strimgalviais užlėkdavo viršun. Tai pasikartojo net kelis kartus, o mums kilo įtarimas ar šitų moterėlių psichinė būsena nebus sutrikus.

Galiasiai prėmėm sprendimą, kad reikia pasitraukt iš čia kokion ramesnėn vietelėn. O tada mūsų mentalistė išleis savo sielą pasibastyti. Man toks planas kėlė visokių įtarimų, o Juodas prisiminė vieną tokį kerūnės pasivaikščiojimą, kai vietoj elfės, jo paties siela buvo per klaidą kūną palikus. Na, bet aplinkybės reikalavo, Rokanona buvo užsispyrus ir po kelių minučių josios kūnas suglebo - siela išėjo bąstytis. Grįžusi paporino, kad požemiuose aptiko milžinišką salę, labai primenančią kasyklas ir krūvas dvorfų lavonų joje. Taip pat jai grįžus į kūną iš pilies pabėgo du dvorfai. Bandėm vytis, bet po kelių minučių metėm šį ketinimą. Anie turbūt lėkė pačios nelabosios genami.

Nesumastę nieko gudresnio susiruošėm atsipūsti nuo amžinų kautynių ir priešų galybės triuškinimo. Išsirinkę padoresnį miškelį palei upelį kanjone, neskubėdami nukulniavom tenai. Ir še tau užtarnautas poilsis - padangėje pasirodė kažkokios pabaisos. Priartėjus teko konstatuoti, kad tai grifonai. Iš kur jie čia atsibogino, negalėjom atspėti nei vienas. Iš toli sunkiai matėsi, bet mums kilo įtarimas, kad jie ant nugarų dar ir raitelius turi. Palakioję grifonai aplink Odino tvirtovę nulėkė šalin, o mes patraukėm ilsėtis. Kas nuėjo miegoti, kas žvejoti ar medžioti. Juodas pavakarėn parvilko visą tuziną kažkokių nupiepusių suslikų - gerai, kad ne žiurkių prigaudė. Kiti susižavėję juos sukirto (keptus ant laužo). Pats be didelio reikalo bąsčiausi palei upelį. Palei krantą aptikau kažką keisto. Neaiškios formos masę: žalia, gero akmens dydžio riogsojo prie vandens. Aš bandžiau ją ginklu paliesti ir, o dievai, toji glitena man užšoko, taip užšoko ant kojos. Skausmas pervėrė mane, kaip mat išsinėriau iš grandininių kelnių. O tas padaras, kėpsojo ant mano šarvinių kelnių ir akivaizdžiai jas gadino. Vėliau man aiškino, kad tai bus kažkoks grybas išskiriąs stiprias medžiagas, kurios metalą gadina. Mano kirvio ašmenys buvo sugadinti. Nutariau bent kelnių likučius išsaugoti. Nulėkiau stovyklon, iš už miegančios gnomės pašonės ištraukiau kalaviją ir nuskuodžiau atgal. Atkirtęs kalaviju kelnių klešnę ant kurios riogsojo gnomas, kalaviją grąžinau vieton. Deja, grybo skystis buvo apsitaškęs ant visų kelnių ir iš jų naudos vistiek nebebuvo. O kaip mūsų gnomė užsiuto pašonėje radusi kalaviją, išgraužtą geležtim. Niekaip nesuprantu iš kur jai kilo toks įtarimas, kad tai bus mano darbas, ant kaktos tikrai nebuvo parašyta. Bet tai tiek to. Nakties neprisimenu, atsibudau paryčiais kažkokiuose krūmuose nuogas. Pasirodo naktį vilku pavirtau ir ko gero kažką suėdžiau, nes ryte manęs jau nekankino tiesiog žvėriškas alkis. Susiradęs mūsų stovyklą pasitikslinau, kad suėdžiau ne vieną iš kompanjonų, nors gnomės nelabai būtų gaila. Kita diena praėjo nieko neveikiant, slankiodami po apylinkes, laukėm grįžtančio Odino. Kelis kartus kažkur iš pilies pusės atsklido garsas, primenantis trimito skleidžiamą triukšmą. Nulėkėm prie pilies, bet nieko neišvydom, o galiausiai nebekreipėm dėmesio. Vakare į mane visi kreivai žiūrėjo, o aš ir pats jaučiau, kad teks šią naktelę po laukus vilko kailyje lakstyti. Juodas, Amba, Rokanona ir Yla jaudinosi, kad naktį būdamas vilkolakiu jų neužpulčiau ir šia liga neužkrėščiau. Bet pats virtimas nelabai pasiduodavo mano valiai, o virtęs vilku aš ir suvis nieko neprisimindavau. Danguje pamažu žiebiasi žvaigždės, nusimetęs ginklus ir šarvus, išėjau toliau nuo grupės pasitikti savo vilkiško likimo.

Didis dvorfų karys Trin - Tukas