14 skyrius
 

Ėjome ilgai ir sunkiai. Vengėme apgyvendintų vietovių, nes po mūsų kelionės pirmyn turbūt neliko nei vieno kaimelio ar užeigos, kur mus sutiktų draugiškai. O ar mus kas nors iš vis sutinka draugiškai. Kiek prisimenu, mane vis supa priešai, kuriuos turiu migdyti, silpninti ir pagaliau nukauti. Nors nesu sentimentali, bet keliaujant atgal į mums pažįstamą miestą, kartu su mage Yla, bet be trijų draugų, buvo daug laiko apmąstyti viso savo gyvenimo istoriją.

Taip bekeliaudamos, susimąsčiusios ir užsisvajojusios, pametėme tikrąją kelionės kryptį ir apsukusios rata po dviejų  dienų  išėjome prie smuklės. Iš pradžių jos net neatpažinome. Tai buvo ta pati smuklė, kurioje sutikome kažkokius keistus ir mistinius minotaurų skeletus. Dabar ši vietelė irgi jaukumu nekvepėjo. Nuo smuklės trenkė lavoniena. Visgi išvargintos kelionės ir nebeturėdamos ko valgyti ryžomės užsukti į ją. Pajutau, kad smuklėje yra 3 protingos butybės. Niekada nebuvau naudojusi proto pajutos, tad nebuvo ko labai pasitikėti šiuo pojūčiu. Patraukėme link smuklės. Pasibeldusios išgirdome nedraugiškus balsus. Pasikeitę keletu nedraugiškų frazių su išlinduse iš už durų kažkokia nepažįstama baidykle, neužėjome į vidų. Labai jau stiprus dvokas tvyrojo. Patraukėme keliu toliau dairydamos atgalios. Ir ne veltui. Išgirdome jojančius arklius. Pasislėpėme už akmenų ir pasiruošėme atakai. Kelyje pasirodė jau matyti smuklės lankytojai - dvi  baidyklės, lyg ir panašios į gnolius, ant arklių ir su ietimis. Kol magė bandė su jomis diplomatiškai pakalbėti, aš nuskaičiau jų mintis. Jos toli gražu nebuvo draugiškos. Tos baidyklės turėjo rimtus ketinimus mus paimti į nelaisvę ir paversti vergais. Neišdegs! Nespėjus man net perspėti gnomės, ji jau kerėjo. Pora ugnies kamuolių iš abiejų pusių (viena iš tų baidyklių irgi kažką panašaus kerėjo), strėlės, snaudulys ir dar keletas monų pavertė baidykles lavonais. Apkraustėm jas, nukabinėjom pakabukus, iškraustėm kišenes. Dar grįžome į smuklę pasidairyti trečios protingos būtybės. Tik tada man dašilo, kad pastaroji yra pats gnomas. Susigaudžiusi minčių skaitymo veikimo principe, supratau, kad be mūsų čia daugiau nieko nebėra. Magė pasitaisė savo daiktų krepšį, kurį suplėšė nesėkmingai besislėpdama. Papildžiusios maisto atsargas ropėmis ir morkomis, patraukėme į miestą.

Pagaliau nukeliavome į miestą, kur tikėjomės sutikti Kvaką. Vilties, kad jis bus blaivas buvo mažai. Apsilankiusios namuose ir nesvetingai sutiktos jo žmonos, supratome, kad Kvakos reikia ieškoti bare. Užėjusios į jo pamėgtą barą pamatėme girtą kaip vežiką Kvaką. Nebuvo laiko klausytis jo vapalionių. Nieko negalėjau suprasti, ką jis sako, tad prablaivinau jį truputį, kad susikalbėtumėme. Prisėdę prie staliuko išsiklausinėjome apie padėtį mieste. Padėtis nebuvo linksma: gildija ant mūsų supykusi, kad neįvykdėme užduoties ir dabar visi miesto valkatos jau plaukia ieškoti Odino aukso. Odino mes, kaip aš ir galvojau, neužmušėme. Tas šernolakis buvo jo artimas sėbras. Pats Odinas, anot Kvakos, nebūtų taip lengvai įveikiamas. Nieko sau lengvai! - pagalvojau aš, prisiminusi mūšį. Esmė tame, kad Odinas baisiai neapkenčia vilkolakių ir juos medžiojo. Jis taip pat žino vaistus nuo žvėrtakystės. Tai galbūt ir yra Odino auksas. Mes, kaip durneliai ėjome ieškoti nežinia kur nežinia ko. Ta gildija tegul skradžiai žemėn prasmenga su tokiomis užduotimis. Puspročiai neraliuoti. Jei bandyčiau pajusti gildijos vado protą - turbūt nepajusčiau nes jo jis neturi. Sumokėjom krūva pinigų, kad turėtumėme darbo ir gautume pelno iš to, o dabar ‘šyš s maslom'. Prakeikiu tą dieną, kai įstojau į gildiją. Jie mat dabar mūsų nė matyti nenori. Tegul ir pastimpa. Taip man begalvojant, kažkokia neužauga nuo gretimo stalo mestelėjo repliką mūsų link. Tiksliai neišgirdau ką, bet gana įžūliai. Žvilgtelėjau - miškavaikė. Nieko daugiau iš tų neužaugų ir negali tikėtis - tik įžūlumo. Tiesa, po to jie visada susigūžia, kvailai šypteli ir dažnai slepiasi už kitų nugarų. Juk tai smailiaausiai miškavaikiai. Na, bet šiaip visai neblogi. Vaikystėje, turėjau keletą draugų miškavaikių, su kuriais gūdžiais vakarais elfų miške žaisdavome slėpynių. Ach, geri laikai buvo. O kas ten kiti jos draugeliai? Kvaka užsiminė, kad su jais gali būti mums pakeliui. O...išblyškelis elfas!!! Senokai mačiau elfus. Bet ir nejaučiu jokios nostalgijos. Ypatingai tokiems pasipūteliams patinams. Išblyškęs jis kažkaip keistai. Girdėjau kažkada apie puslavonius elfus, kurie retkarčiais užklysdavo į mano gimtus miškus. Niekas jų nemėgo. Todėl bastosi jie po pasaulį be vietos. Jie neša mirtį. Mes, elfai, mėgstame gyvybę, o šie išblyškeliai blaškosi tarp gyvųjų ir mirusių pasaulių. Net šalta pasidarė. O kas ten toks šalia jo...ne žmogus, bet ir ne orkas. Protu neblizga, nes kakta žemoka; nieko nekalba, gal nedrąsus, o gal klastingas. Nemaloni asmenybė. Bekalbant su Kvaka vabalokiškai, nes tie nuo gretimo staliuko ištempę ausis klausėsi, išsiaiškinome, kad gal pavyks mums kur nors gauti darbo. Keletas įžūlių replikų nuo gretimų stalo - ir man trūko kantrybė. Nuo mano žvilgsnio pakilo miškavaikės bokalas ir šliūkštelėjo alų elfui ant galvos. Tas liko nieko nesupratęs, miškavaikė kažką aiškino, kilo lengvas sumišimas. Tiesa, prieš tai buvo mažas incidentas. Tas keistas padaras pakėlęs bokalą pasiūlė magei ‘į snukį'. Elfas taip pat kažką panašaus pridėjo. Na, elfas ir gavo ‘į snukį' nuo mago. Nes, nežinau kaip jie, bet elfai išgerdami paprasčiausiai pasiūlo ‘į sveikatą'. Jiems Gnomo atsakymas kumščiu matyt patiko ir jie liko ramūs ir laimingi. Žvilgtelėjusi į elfo mintis - labai piktų ketinimų ir klastos mūsų atžvilgiu lyg ir neįžvelgiau ir tada vabalokiškai magei tarstelėjau ar tik neverta mums su jais kiek artimiau susipažinti. Tokie pat keistuoliai, besiblaškantys po pasaulį be vietos, trokštantys nuotykių ir pinigų, nesergantys nostalgija, užmiršę gimines, neturintys šeimos. Kažkodėl jie man labai priminė mūsų žuvusius draugus: Ambą, Juodą ir Trin-Tuką. Žodis po žodžio, replika po replikos ir mes kažkaip susikalbėjom.

Po kiek tai laiko Kvaka vėl nulūžo. Tik kitą diena išsiblaivys. Prieš nulūždamas jis mums užsiminė apie kažkokį darbelį. Reikia surinkti visą kibirą vilkolakių smegenų. Mainais gausim visą kibirą varinių monetų. Mums su gnomu - tai tik "kiškio ašaros", mūsų naujiesiems pažįstamiems - tikras lobis. Ubagėliai! Vien vardai kokie...Šaknis, Tiurbanas, Morda. Kitą dieną išsiblaivęs Kvaka mums pasiūlė įdomesnį darbą: surasti dvorfą, kuris lyg ir kažkur mums matytas, ir atimti iš jo Odino aukso receptą. Tą dvorfą su dviem lyg statines vienodais palydovais sutikome kažkokiame urve. Jis nuo mūsų Trin-Tuko vos nenudyrė visos odos ir dingo. Mes jau jį buvom užmiršę, bet dabar jis pavogė Odino receptėlį ir yra to klano, kuris nužudė mūsų draugus, atstovas. Mano su Gnomu širdyje virė kerštas tam klanui, mūsų naujieji pažįstami degė turto troškimu. Gal ir bus mums pakeliui.

Mentalistė Elfė Rokanona