19 skyrius

Jau dvi dienas sėdėjau prasmirdusioje dvorfų tvirtovės kalėjimo duobėje. Didesnio įžeidimo iki šiol nebuvau patyręs - mane, orkų pasiuntinį, turėjusį perduoti laišką dvorfų vadui, suėmė, atėmė ginklus ir įmetė į ankštą duobę. Antrą dieną virš duobės pasigirdo prislopinti grumtynių garsai ir iki tol negirdėti, akivaizdžiai nedvorfiški balsai. Netrukus virš duobės pasirodė kažkokia tai būtybė, ūgiu maždaug man iki bambos. Kiek pasimaiviusi ir kažką neaiškiai pamarmaliavusi sau po nosimi, ji staiga su visomis grotomis pakilo nuo žemės gal per kokį pusmetrį, sekundę pabalansavo ore, trenkėsi žemėn ir keturpėsčia nušliaužė tolyn. Mane, kaip orką, galintį pasigirti išskirtine intuicija, apėmė negeras jausmas. Sprendžiant pagal balsus viršuje buvo dar dvi būtybės ir visas jų keliamas balaganas skambėjo įtartinai. Mano blogiausios fantazijos pasitvirtino po sekundėlės. Virš duobės sušmėžavo elfo ar tai elfės galva. Ir jau pirmas klausimas išdavė visą šios tautos juokingumą. "Ką čia veiki?" Na, gal klausimas skambėjo ne visai taip, bet esmė tikrai tokia. Pabandykite atsakyti patys. Ką galima veikti 1x1 dydžio duobėje? Deja, šis absurdiškas klausimas nebuvo paskutinis. Po jų pasipylė visa eilė kitų, vienas už kitą protingesnių. Žiūrėdamas į baisiai rimtą veido išraišką ir klausydamas griežto balso tono, supratau, kad visos orkų tarpe paplitusios legendos apie elfų pasipūtimą ir nepagrįstą išdidumą yra teisingos. Galų gale po įtemptos kvotos, elfė kreipėsi į kažką viršuje: "tai ką paleidžiam ar paliekam?" Iš atsainaus kalbėjimo tono supratau, kad klausimas buvo grynai retorinis, tuo labiau, kad ir atsakymo nebuvo. Vis dėlto turbūt kažkuo patraukiau elfės akį ir jau po sekundėlės buvau ištrauktas iš duobės. Pamatytas vaizdas dar labiau patvirtino mano protėvių tarpe paplitusius gandus apie elfų tautos protinį ir fizinį nepilnavertiškumą. Mane kamantinėjusi elfė dabar stovėjo kiek nuošaliau ir akimis gręžė mano pakaušį. Iš kitų būtybių, tik dabar įžvelgiau, kad tai gnomė ir miškavaikė, tylaus ir atsargaus elgesio, supratau, kad elfė yra vienintelė ir nepakartojama grupės vadė. Kitas gi elfas tupėjo ant stalo ir turbūt kaip yra įpratęs tai daryti savo namuose, šiko ant stalo. Aišku, tai išradingas priešų tvirtovės išniekinimas, tačiau kad taip elgiasi "aukščiausioji" tauta dar nebuvo tekę girdėti.

Taip, keistoka kompanija, jeigu taip galima švelniai pasakyti. Ir man teks kęsti juos bent tol, kol išsinešdinsime iš šios dvorfų skylės. Po kelių minučių, kiek įmanoma pritaikęs dvorfų sargybinių turėtus rūbus ir ginklus sau, jau buvau pasiruošęs žygiui. Atrodo, kad mano išgelbėtojų armija neturėjo žalio supratimo, kokia kryptimi reikia keliauti toliau. Tuo labiau aš. Paklaidžioję keletą valandų apleistais koridoriais, kuriuos ši kurmių tauta, turbūt rausė jau ne pirmas tūkstantis metų, galų gale priėjome patalpas, kurių bendras apstatymas liudijo apie netoliese esančius šeimininkus. Ir iš tikrųjų netrukus už kažkokios tai kailinės kaldros dengiančios įėjimą į kitą patalpą, išgirdome dvorfų balsus. Sprendžiant pagal viską ten vyko kažkoks posėdis ar pasitarimas, nes girdėjome keletą balsų. Kiek pasiginčiję apie puolimo strategiją, mano naujieji kompanionai nuplėšė uždangą ir puolė į vidų tokiu greičiu, kad aš vos spėjau ir sureaguoti. Kokią jie strategiją pasirinko taip ir nesupratau. Įsiplieskė visai neblogas snukiadaužis. Abu elfai, gnomas ir miškavaikė pasirodė esantys visai neblogi kareivos. Vienas dvorfas krito, antras, trečias. Elfė, miškavaikė ir aš galų gale prispaudėme kambario kampe paskutinį, bet patį galingiausią iš kambaryje buvusių dvorfų. Visas išsekęs ir paplūdęs kraujyje nuo daugybės žaizdų, jis vis dėlto puikiai gynėsi. Tuo metu elfė pradėjo kažką nurodinėti, toli nemušti jo - per ginklų žvangesį jos negirdėjau ir tiesą sakant visai nesiruošiau to aiškintis. Vienu galingu smūgiu dvorfą pribaigiau. Ir tada prasidėjo. Elfė visa apsiputojusi pripuolė prie manęs, plyšaudama ar aš jos negirdėjau, ką ji liepė daryti? Pasirodo jos genialioje galvoje buvo gimęs sumanymas paimti dvorfą į nelaisvę ir iškamantinėti jį. Gal ir visai nebloga mintis, bet aš jos nesupratau ir dabar visas elfės įniršis atsisuko prieš mane. Tipo aš galiu dingti iš čia, niekas manęs neprašė kartu su jais keliauti, ir taip toliau ir panašiai. Vienu žodžiu jaučiu, kad mano kantrybė ilgai nelaikys ir teks ateinančią naktį pasirūpinti, kad elfė netikėtai kur nors dingtų.

Orkas Makaronas