Pabudau labai anksti nuo orko ir miškavaikės šnabždėjimo. Jie pridėję pirštą prie burnos, davė man ženklą tylėti. Apsidairiau. Miegojome dvorfų tvirtovės ginklų sandėlyje tarp šarvų, šalmų bei įvairiausių dvorfų meistrų padarytų ginklų. Bet noriu pastebėti, kad geriausius ginklus šiame pasaulyje daro tik didinga gnomų rasė ir jokia kita rasė mūsų dar nepralenkė šiame meistriškume. Taigi, pabudusi iš miegų, pamačiau įsitempusius Šaknelę ir Makaroną, kurie bandė įsiklausyti į garsus už durų.  Nieko nelaukus pradėjau žadinti elfus, prigludusius vienas prie kito. Rokanona pabudo labai greitai ir iš karto bandė savo kerais pajusti už durų esančių būtybių skaičių ir rasę. Na, o elfą nekromantą teko gerokai paspardyti, kad pabustų. Kai pažadinome, tai pasigailėjome, nes šis lavoną primenantis elfas pabudo su riksmu, su grasinimais ištaškyti kiekvieną pasitaikiusį jo kelyje, prišoko prie durų ir su didžiausiu triukšmu bandė jas atidaryti. Tuo metu Rokanona pajuto septynias ar tai aštuonias būtybės ir kad viena iš jų yra miškavaikė, viena gnomas, o viena būtybė yra orkas. Elfas Tiurbanas išgirdęs, kad mentalistė atspėjo tik mus, pradėjo niršti, keikti kerėtojus, šaipytis iš jų ir taip burbėdamas atidarė duris. Stojo tyla. Už durų buvo tamsus ir siauras koridorius, kuriame mes sustojome eilute. Pirmieji ėjo Tiurbanas, Makaronas ir Rokanona. Aš stovėjau gale ir dėl savo nedidelio ūgio nieko neįstengiau pamatyti, tada paklausiau prieš mane stovinčios miškavaikės, bet ši atsakiusi, kad nieko taip pat nematanti ir nesuprantanti, bet iš elfų ir orko sumišimo suprantanti, kad kažkas mūsų jau laukia ir kad mums šakės. Vienas po kito įbėgome į kambarį. Paskutinė įbėgusi pamačiau du apvalius kambarius, sujungtus siauru praėjimu. Antrame kambaryje stovėjo penki drūti dvorfų kariai, pasiruošę kautynėms. Skersai pirmojo kambario  stovėjo trys didelės lentynos, prikrautos puodais, dubenimis ir įvairiais buities rakandais. Vietos kautynėms buvo labai nedaug, greta galėjo kautis vos du kariai. Įbėgusi į kambarį supratau, kad po kelių akimirkų prasidės kova. Du stambūs dvorfai artėjo link mūsų. Į priekį kautis išėjo Rokanona ir Makaronas. Šaknelė bandė taip pat prasiveržti į priekį. Aš laikiau rankoje ietį ir mąsčiau apie jos panaudojimą šiame mūšyje. Ir staiga mano akys nuo ieties nukrypo link lentynos, už kurios pasislėpęs stovėjo Tiurbanas ir pro puodus stebėjo savo bendrakeleivių kovą su dvorfais. Oi, kaip pyktis užvirė manyje, nes negalėjau pakęsti bailių, ištižėlių ir silpnos širdelės būtybių, pradėjau šaukti ir gėdinti šį, už uždarų durų didvyrį vaidinantį, elfą. Jo slapstymasis už spintos, pyktis dėl tokio kovotojo mane tik įkvėpė kovai ir kerštui ir aš nuskubėjau link Rokanonos ir Makarono padėti jiems. Tiurbanui mano žodžiai labai nepatiko ir šis pradėjo plūstis iš už spintos, pradėjo tyčiotis iš kerėtojų meno, iš gnomų rasės, rodė kokios didelės miškavaikės ausys, sakėsi esąs stipriausioji komandos grandis, sakėsi, kad turi galingus ir efektingus kerus, bet bėda, kad jis turi paliesti priešininką, bet jis bijo prie jų prieiti. Tas jo rėkimas taip mane išblaškė, kad aš prie burtažodžio ‘simplitus amitus guarti norti vit simplitus' pridėjau žodžius ‘tiurbanas kvailys', todėl mano keras ne tik, kad neišėjo, bet aš pajutau, kad mano viduriai vos nepersivertė aukštyn kojom, pajutau karštį viduje, skausmą, miglą akyse. Kol grįžinėjau į pirminę būseną, girdėjau kaip Tiurbanas dar labiau keikia kerėtojus, pamačiau kaip Šaknelė neria po pirmąją lentyną ir kaip stipriai kovoja elfė ir orkas. Šaknelė tupėdama keturiomis po lentyna bandė sugriebti vieno dvorfo koją ir jai tai pavyko, po kelių akimirkų šis pradėjo drebėti, nes miškavaikė panaudojo kažkokį kerą. Link pirmos lentynos artėjo dar vienas stambus dvorfas ir aš pasinaudojusi Šaknelės pavyzdžiu nėriau tarp dviejų lentynų ir po kelių akimirkų mago strėle nužudžiau ką tik atsėlinusį priešininką. Tuo metu Rokanonos priešininkas suklupo ant kelių, kai paskui man pasakojo elfė, ji sušaldė pastarojo smegenis. Link Rokanonos artėjo naujas priešininkas ir tai buvo drūta dvorfė karė. Žuvus keliems dvorfams iš už spintos išlindo elfas ir pradėjo šokinėti, iškėlęs virš galvos rankas, kažką burbėjo. Matyt kerėjo, bet iš surūgusios veido išraiškos, supratau, kad nelabai kas išėjo. Staiga drebančio dvorfo pakirstas, laikydamas ranką už kraujuojančio kaklo suklupo orkas. Mano akys pasruvo krauju ir po kelto akimirkų drebantis dvorfas parkrito šalia orko ugnies strėlės išdegusia krūtine. Buvo likę tik du priešininkai. Netikėtai elfas Tiurbanas nutarė prasiveržti pro mus visus link penktojo kariūno, tačiau jam bebėgant pro Rokanoną ir dvorfę, pastaroji netikėtai atsiplėšė ir pašokusi spirtelėjo elfui tiesiai į pilvą bei pradėjo lėtai trauktis link antrojo kambario. Elfas pabalo ir išsidrėbė ant grindų, prieš tai savo masyviu kūnu pajudinęs lentyną, nuo kurios pradėjo riedėti įvairūs daiktai ant mano ir miškavaikės galvų. Prasibrovusios pro puodus mes abi nuskubėjome link antrojo kambario, į kurį pasitraukė dvorfė ir buvo penktasis karys. Bet dvorfės kambaryje nebesimatė, nes ji spėjo nuslinkti ir pasislėpti dar už vienų durų. Trys ant kojų likusios sveikos moteriškės puolėme likusį karį,  elfė ir miškavaikė kovėsi kalaviju, o aš bandžiau taranuoti jį akstimi, tačiau atsitrenkiau į skydą ir tada dvorfas švystelėjo mane į kitą kambario dalį. Netrukus akis pramerkė nekromantas ir pabalusiu veidu ir kiek susirietęs iš skausmo artėjo link mūsų, palietė dvorfą ir nugalėtojo veidu pasakė, kad tuoj dvorfas mirs jei nepavalgys. Dvorfas baigė kautis ir artėjo kaip mes galvojome link orko lavono.  Toliau įvykiai sekė taip greitai, kad aš negaliu visko tiksliai atsekti. Kai nublokšta į kampą, atsipeikėjau, dvorfas šliaužė keturiomis ir buvo jau beapžiojęs elfo nekromanto plaštaką, kaip staiga Tiurbanas spirs jam į veidą. Šis ir atkando jam du pirštus. Pradėjau skubėti link jų abiejų, o tuo metu ant dvorfo užšoko Rokanona, miškavaikė kalaviju bandė kapoti per kojas. Aš bandžiau įlįsti dar su akstimi, bet niekaip negalėjau įsijungti. Elfė staiga nuėmė kariui šalmą ir perpjovė kaklą. Tuo metu dvorfo išnarintame žandikaulyje jau buvo Tiurbano ranka, bet jam sėkmingai pavyko ją ištraukti.

Pagaliau viskas baigėsi, visi nuskubėjome link orko. Miškavaikei, turinčiai gydymo meną, pavyko prikelti iš numirusiųjų mūsų orką, bei priauginti žioplo nekromanto pirštus. Šis sėdėjo labai laimingas, kad ir jam pavyko įdėti, kad ir menką indėlį į pergalę. Gydant orką ir elfą, Rokanona papasakojo, jog dvorfė negalėjo toli nubėgti, nes jai buvo uždėtas snaudulys. Nutarėme nelaukus ją surasti. Už antrojo kambario durų radome dar vieną apvalią patalpą, kurioje panaršius radome nematomumą užsidėjusią ir miegančią kariūnę. Surišę rankas ir kojas pradėjome ją žadinti ir tardyti. Kalbėtis, žinoma, ji atsisakė, bet Rokanonai panaudojus minčių skaitymą, pradėjo mintimis kalbėtis su mūsų mentaliste. Ji papasakojo, kad yra Mėlynbarzdžio meilužė, kad jo paties pilyje dabar nėra, kad Odino auksas yra pats vertingiausias - raudonasis, kad Mėlynbarzdžio auksas kažkoks geltonas ir ji kalbėjo apie kažkokią sudužusią puodynę, bet svarbiausia pasakė, kad pilyje yra lobio kambarys, pilnas aukso, gėrimų ir visokio kito gėrio. Mes paprašėme, kad ji mus nuvestų link to lobio, mainais už paleidimą ir ji visai nesipriešindama sutiko. Ėjome labai greitai, dvorfė ėjo surištomis rankomis, vedama elfo. Ėjome apvaliais kambariais, viename iš jų pamatėme du dvorfus, spoksančius kvadratinėmis akimis į mus, laiptais leidomės žemyn, praėjome tvartą, kol priėjome kambarį su šuliniu. Dvorfė pradžioje atsisakė eiti, bet liepėme ir visi pradėjome pamažu leistis, tačiau atsitiko nelaimė. Leidžiantis virve, miškavaikė nebeišsilaikė, krito nuo dešimties metrų aukščio ir užsimušė. Tą akimirką manėme, kad padėsime jai, kai tik rasime lobį su gėralais ir auksu. Patalpoje, į kurią nusileidome buvo dangtis, kurį nukėlę pamatėme anglies kasyklą ir žaižaruojančias šviesas. Pasak dvorfės po kasykla ir buvo lobio kambarys. Nutarėme leistis tik keliese. Aš ir surištomis rankomis dvorfė likome viršuje, o elfai ir orkas pradėjo leistis penkių metrų virve į kasyklą. Leidžiantis Rokanona staiga pagalvojo, kad dvorfė mentalistė galės išskaityti gnomės mintis, todėl pradėjo kilti į viršų. Visai netikėtai kariūnė pašoko ant kojų ir virve kylančiai elfei pabandė spirti, bet pastaroji vikriai išsisuko nuo smūgio, o užsiropšlinusi į viršų numetė ją į žemyn, kur stovėjo Makaronas ir Tiurbanas. Netrukus ji ten ir mirė. Staiga aš ir Rokanona pastebėjome, kad orkas ir elfas apačioje kažkaip keistai juda, bandydami nuo savęs kažką nusimesti. Pamatėme, kad tos žėrinčios švieselės yra grybai, kurie graužia odą, gadina rūgštimi ginklus. Makaronas ir Tiurbanas pradėjo kilti pas mus, bet vos pakilus elfui jau du grybai buvo padarę nemažai žalos ir jis po kelių akimirkų žuvo. Nuplėšę kelias rūbų skiautes, padėjome orkui atsikratyti vienu grybu, kuris jam spėjo sugadinti nugaroje šarvus. Begelbėjant orką virš mūsų angoje pasirodė tiedu dvorfai, kuriuos mes matėme viename iš kambarių. Švelniai nusišypsoję, jie perpjovė virvę ir pasislėpė. Veikti reikėjo greitai, nors jėgų ir žiežirbų beveik nebuvo likę. Užsidėjusios skrydžius aš ir Rokanona pakilome į viršų, kur prie pat angos jau mūsų laukė dvorfai. Rokanonai pavyko vieną karį nuginkluoti ir paleisti žemyn. Su kitu dvorfų teko pasikauti, bandžiau veikti jį ugnies ir mago strėlėmis, tačiau didelės žalos jam tai nedarė, kol elfė pagaliau jo nenudūrė. Nieko nelaukdamos užrišome virvę ir padėjome užlipti orkui, kuris pakėlė ir negyvą miškavaikę į viršų. Nejudinome tik Tiurbano, kuris buvo gleivėtas, tačiau orkas spėjo nupjauti dar neapgleivėtą jo kojos pirštą.

Sėdėjome trise šalia negyvos miškavaikės, nežinodami kodėl taip kvailai pasielgėme, kodėl neužmušėme iš karto dvorfės, o ėjome jos vedami nežinia kur. Sėdėjome ir galvojome, ką toliau daryti, o apačioje tuo matu nuo elfo Tiurbano nuriedėjo gleivėta galva.

Yla