Apžiūrėję dvorfų patalpas ir nieko gero neradę, išskyrus kelias antklodes ir truputį maisto, išėjome į lauką  ir su mago disku skraiduoliu vėl pakilome į viršų, į aikštelę kur praeita naktį nakvojome. Nors buvo diena, nutarėm miegoti, kad atgautume jėgas, ypač aš, ir kitą dieną eitume kasti aukso. Orkas budėjo. Naktį buvo šalta, nors gulėjome apsigaubę atsineštomis antklodėmis ir kailiais. Gnomė  prašėsi į guolį pas Orką. Fu, kaip jai nešlykštu?! Tas tik burbtelėjo kažką... Tada ji prisigretino prie Šaknelės. Žmogui pasirodė tai juokinga ir jis kažką vaipydamasis pakomentavo apie meilė tarp moterų. Paryčiais atsibudome nuo šalčio. Ryte užkandome ką turėjome ir, su naujomis jėgomis, nusileidome atgal į dvorfų urvą. Nukeliavome tiesiai į ta vietą kur mūsų žiniomis turėtų būti užkastas lobis. Kiek prisimenu, mano apžavėtas dvorfas minėjo, kad lobis yra už  sienos kažkokiame kambaryje užkastas po žeme. Magas pasiliko saugoti įėjimą į kambarį. Kilo mažas sumišimas besiginčijant, kur Magas turėtų stovėti. Anot Žmogaus - ten, anot Orko -  dar kažkur, anot Šaknelės - pats Magas turi apsispręsti. Pastarasis nė nemanė ko nors klausyti - atsistojo kur buvo sumanęs. Nusiraminome ir dar kartą apžiūrėjome patalpas. Šaknelė pakėlusi užuolaida rado anga ir duris. Atidarę jas aptikome seną dvorfiškai rašytą knygą. Nieko jos neperskaitė, net ir tie kas mokėjo dvorfiškai. Rašmenys dvorfiški, bet žodžiai neperskaitomi. Metę knygą į šalį, nutarėme užsiimti rimtesniais dalykais. Sumūrytą iš akmenų sieną jau ankščiau matėme, bet kaip ją išgriauti be įrankių? Orkas ir Žmogus išėjo pasibastyti po patalpas, gal ras įrankių. Visose kitose patalpose buvo tušti narvai, matyt, skirti dvorfų saugomiems driežams. Nieko gero nerado, tik kastuvą. Prieš tą mūrinę sieną galima buvo įžiūrėti smėliu užpiltą šulinį. Man kilo mintis kasti šulinį - gal ten įėjimas. Po poros valandų kasimo grobis kuklokas: kirtiklis, laužtuvas ir parūdijęs skylėtas samtis. Nieko kito nebeliko - tik versti sieną. Orkas čia tikras meistras. Keliais smūgiais išjudino akmenis ir mes pamatėme angą. Anga kaip tik Gnomės ir Miškavaikės ūgiui. Ji tęsėsi kelis metrus ir grindys - tai supluktas smėlis. Kur penkių metrų atstume kasti? Yla ir Šaknelė darbavosi viduje su kirtikliu ir kastuvu. Aš išpilinėjau smėlį į šulinį. Žmogus staiga susivokęs, kad labai blogai mato ir visą tą laiką žlibinėjo po patalpas, išėjo saugoti įėjimo į urvą. Orkas nutaręs, kad jo darbas padarytas, vėl patraukė apžiūrinėti kitų patalpų. Staiga atbėgo ir išsitempė Magė atidarinėti geležinių grotų. Vienoje patalpoje jis rado net dvi geležines pertvaras ir vienas duris, kažkur vedančias.  Gnomė Yla  ugniniu pirštu perpjovė visus tris užraktus net dūmelis parūko. Už durų nieko nebuvo, na buvo - tikras Š... Gal kažkada ten laikė galingą driežą, bet dabar buvo tik šūdo iki kelių. Niekas nepanoro bristi. Orkas ir Gnomė grįžo prie lobio kasimo. Kapstėmės gana ilgai, nieko gero neiškasėm ir staiga išgirdome kažkada jau ryte girdėtą mistišką nenusakomos kilmės garsą, lyg skristų kažkas dangumi. Garsas stiprėjo, ir pamatėme Tokei Ito atskuodžiantį, išplėstomis akimis, pas mus. Nusileido iš dangaus kažkokia skraidymo priemonė. Aš pajutau penkis dvorfus ateinančius į urvą. Mes užsislėpėme paskutiniajame kambaryje. Prieš mus buvo salė su kolona viduryje ir keliais spinduliu einančiais išėjimais į driežų urvus.  Norėjome palaukti dvorfų čia ir atakuoti. Magė turėjo kitų ketinimų, kurių mes net įtarti negalėjome. Ji sukerėjo ir kažkas įvyko. Pasimatė ilga ugninė gyvatė, kurią ji valdė nematomis link menamai ateinančių dvorfų. Įtempę ausis išgirdome skubius žingsnius link kolonos, paskui atgal. Nieko nematėme ir nedrįsome išlįsti. Žmogui ir Orkui Magės strategija siaubingai nepatiko. Jie net paraudo iš pykčio ir visokiomis  mimikomis ir gestais rodė Magei, kad ji paskutinė kvailė. Yla susikaupusi kerėjo toliau. Aš nebegirdėjau dvorfų sambrūzdžio, tik kažkas degė lauke. Dvorfai, matyt, atsitraukė.  Orkas, persiutęs dėl Magės poelgio, pamiršo atsargumą ir išbėgo į salę su koloną. Dvorfų ten nebebuvo. Visi kiti irgi pajudėjo. Lauke pamatėme nuo šlaito kabančias kopėčias. Magės ‘ugninė gyvatė' išvaikė dvorfus ir truputį padegė samanas. Pirmieji išbėgę į lauką pamatė ant šlaito stovintį  laivą. Tai buvo lyg ir valtis penkiems žmonėms su viršuje pritvirtintu balionu. Vos ne visiems šovė viena mintis - užgrobti skraidantį laivą!  Aš užsikerėjau sau skrydį ir pačiupusi Magę kilau į viršų. Visi kiti, kiek tik galėjo greitai, kabarojosi į viršų. Žmogus slystelėjo, tuo įvarydamas baimę iš apačios kopiančiai Šaknelei. Palikusi Magę prie šlaito krašto, skubėjau pagelbėti kitiems. Iki laivo buvo dar tolokai, o mūsų Yla jau grėsmingai prisistatinėjo laivo vairininkui kaip pati galingiausia magė. Vairininkas buvo kažkoks pavėpęs. Nieko nedarė: nesipriešino ir neatakavo. Kol išsižiojęs žiopsojo, aš jo protą paveikiau apžavais. Kai visi sulipo, iškvotėme jį ir įsakėme pakilti. Sunkiai jis kalbėjo, nieko doro nepasakė, nes nieko ir nežinojo. Jis, mat, paprastas vairininkas - kur įsako ten skrendą. Laivas priklauso Tach klanui, valdomas magijos, magiško kuro užteks iki vakaro, tie penki dvorfai jam įsakę nusileisti prie urvo. Jie turės grįžti  į Tach miestą vakare. Tiek žinių.  Paprašiau vairininko truputį pakilti ir paskristi. Yla akis išplėtusi stebėjo vairininko veiksmus kylant, skrendant pirmyn ir leidžiantis. Laivo valdymas - tai kažkoks painus ryčagų judinamas jokios prasmės neturinčia seka. Vos pakilę, pamatėme tarpeklyje susispietusius keturis dvorfus, pritūpusius ir užsidengusius galvas šalmais. Šalia jų stovėjo vienas ir spoksojo į viršų. "Kietas" - pamaniau, - "Turbūt bus jų vadas".  Magė susikaupė kerėjimui ir, kaip priartėjome prie jų reikiamu atstumu, paleido ugnies kamuolį. Kamuolys tiesiog atšoko nuo užsidengusiųjų skydų, padarydamas nedaug žalos. Pamačiau, kad Yla ir visi kiti liko nepatenkinti kamuolio poveikiu. Matėsi, kad priešininkai stiprūs ir gerai apsiginklavę. Geriau jau kuo daugiau iš karto nukauti, nes jei eisim į artimą kova - tai mes, tokie vos ne pliki ir be ginklų , iš karto galvas prarasime. Yla dar kartą susikaupė kerui, staiga kažkaip keistai pasisuko ir sviedė žaibo juosta tiesiai į vairininką. Jis krito negyvas vietoje. Gerai, kad buvau paprašiusi jį leistis į slėnį. Laivas susvyravo ir toliau leidosi  žemyn. Supratau, kad Magei kažkas nepavyko ir dabar mums reikės kažkaip kapstytis iš mūsų pačių užvirtos košės. Nuo šio momento ne ką mačiau ir ne ką prisimenu. Susikaupusi kiek galėjau bandžiau prisijungti prie to ‘kiečiausio' dvorfo. Jis mane nugalėjo. Kiti puolė į kautynes. Mačiau vienoje krūvoje besikaunančius Žmogą ir Dvorfą. Šaknelė irgi išlipo iš laivo ir bandė lyg ir kerėti. Aš tuo metu bandžiau prisijungti prie likusių besikaunančių dvorfų ir paveikti jų protus apžavais. Sukaupus visas valios pastangas man tai pavyko ir aš jiems įsakiau pulti jų vyriausiąjį. Pastarasis kažkoks jau pridusęs ir silpnas buvo. Matyt, Šaknelė pasidarbavo.  Kautynės buvo tikra košė. Iš šalies žiūrint nebeaišku buvo kas ką muša. Dvorfai mano įsakymu turėjo pradėti pulti vienas kitą. Kol jiems tai dašilo, kol ruošėsi ginklus, gynėsi nuo mūsiškių, atrodo, kad praėjo marios laiko. Šaknelė kažkokia traukuliuojanti lipo į laivą. Magė bandė pakelti laivą. Vienu momentu aš praradau pusiausvyrą ir nučiuožiau į kitą laivo šoną. Ylai pavyko išlyginti laivą ir pajudinti į priekį. Už laivo kova jau baiginėjosi. Magė šaukė, kad išmoko vairuoti laivą ir gali jį pakelti. Žmogus ir Dvorfas su nepasitikėjimu žiūrėjo į Ylos valdomą svirduliuojantį laivą, kurio vienas ryčagas (neaiškų ką valdantis) jau nulaužtas. Orkas ištiesė gydyti Šaknelei sužeistą ranką. Aš pati, kaip apžavėta, stovėjau ir išsižiojusi  spoksojau  į vyksmą ir svajojau apie skrydį toli toli iš šių nesvetingų kraštų, kur aplink mus vien tik priešai.

Mentalistė Rokanona