Taigi, atėjo laikas man - Šaknelei- aprašyti pastarųjų dienų nutikimus taip toliau tęsiant mūsų nesibaigiančių kelionių metraštį. Pradėsiu nuo mūšio su dvorfais, kuris, laimei, gana gerai baigėsi daugeliui iš mūsų, pabaigos. Kol elfė apžiūrinėjo savo karo trofėjų - dvorfo kalaviją, o Tokei Ito vartė rankose burbulą, rastą pas dvorfų vadą, aš pabandžiau priauginti Makaronui nukirstą pirštą. Kaip visados, gydant ši orką, iš pirmo karto to padaryti nepavyko, tad teko sukaupti visas valios pastangas ir bandyti dar sykį. Po akimirkos pirštas buvo savo vietoje, taigi galima buvo užsiimti kitais, rimtesniais dalykais. Pradėjusios kristi snaigės iš aptemusio dangaus mums priminė, jog dabar toli gražu ne vasara, taigi nusprendėme pirmiausia susirinkti pamirštas ant skardžio krašto paklodes, saugančias mus nuo šalčio šaltomis prasidėjusio rudens naktimis. O kadangi mūsų magas troško pademonstruoti visiems dirižablio valdymo meną, paklodžių pasiimti nutarėme keliauti skridomis. Tačiau, toli gražu ne visi be baimės ir abejonės širdyje lipo į laivą, pati mačiau, kaip Tokei Ito kinkelės drebėjo, lyg nujausdamos, kad kažkas negero gali atsitikti, beje, ką čia gali, iš tiesų atsitiks. Ir iš tikrųjų - patį pirmą kartą Ylai pabandžius laivą pristabdyti, Tokei Ito ir Šaknelė neišsilaikė ir kūliais vertėsi į laivo priekį. Spėkite, kam gi nenusisekė? Ogi Tokei Ito. Jis nuo šiol šalia savo nukirstos nosies ir nurėžto žando turės dar ir praskeltą antakį... Iš karto pasakysiu, jog iš šono žiūrint, mūsų magės dirižablio valdymo menas atrodė meniškai iš tiesų. Laimei, mes nebuvo apsiriję, nes kitaip su visu skrandžio turiniu tikrų tikriausiai tektų atsisveikinti, nes mūsų skridimas buvo panašus į tampomą gyslą - pirmyn atgal aukšyn žemyn - trumpam-pampam - o, velnias, ir vėl ne tai. Iš kitos pusės, aš rašau apie tai, kas jau įvyko ir galiu paliudyti, jog visi iš mūsų yra gyvi, o tai juk yra didysis dirižablio valdytojos nuopelnas. Taigi, susirinkę paklodes ir neišdrįsę perskristi į kitą skardžio pusę pasiimti virvinių kopėčių, beveik šluodami medžių viršūnes nėrėme kuo tolyn iš šių nesvetingų vietų. Laive iki šiolei gulėjo negyvas tikrasis jo vairininkas. Pasirausus po jo drabužių kišenes buvo aptiktas mažytis apvalus rutuliukas, kurio paskirties niekas iš mūsų negalėjo netgi nuspėti. Kiek paskridę, užkibome už akmens kalnuotoje vietovėje. Kol Yla bandė pataisyti padėtį ir pakilti, visi likę stengėsi atidaryti dureles laivo dugne ir išsiaiškinti, kas už jų slepiasi. Durelės buvo užrakintos ir ne taip jau lengvai atidaromos. Pagaliau pakilome nuo akmens ir kai skrisdami pradėjome dairytis vietos nutūpimui, mūsų ausis pasiekė kažkoks pypsėjimas - šį garsą skleidė ne kas kitas, o mažasis vairininko burbuliukas. Nežinojome, ką tai reiškia, bet numanėme, jog visa tai - ne į gera. Be to, kažkas keisto atsitiko laivui, tad nusileidome vos pastebėję patogesnę vietą ir puolėme atidarinėti durelių. Jas šiaip ne taip išplėšėme, tačiau už jų pasirodžiusio metalinio liuko nepavyko atidaryti nei Tokei Ito su buože, nei Šaknelei su peiliuku, nei Makaronui, išbandžiusiam visus turėto raktų ryšulėlio raktus. Buvo nuspręsta palaukti kitos dienos, kad magė, per naktį pailsėjusi ir pasikrovusi stebuklingos energijos, savo burtų pagalba įveiktų paprastiems mirtingiesiems neįveikiamą užtvarą. Prieš užmiegant Yla pabandė identifikuoti mažąjį rutuliuką, bet, identifikavo tik pati save, ir, kaip mums sakė, nieko naujo apie save nesužinojo. Po nakties Ylai sekėsi kur kas geriau, todėl mes sužinojome, kad didysis dvorfų vado rutulys - tai kontakto priemonė, o mažasis - tai paprasčiausia dirižablio kuro lemputė, duodanti ženklą tuomet, kai kuro atsargos šiame skraidančiame laive pasibaigia. Be to, magė atidarė ir liuką, pro kurį įlindusi Šaknelė rado patalpą su laivo valdymo mechanizmu, turinčiu kelias duobutes, į kurias galėtų tilpti mažasis rutuliukas. Kadangi rutuliuko dėliojimas į šias duobutes nedavė jokių rezultatų, buvo nuspręsta laivą palikti. Magė savo ugniniu pirštu nupjovė visas lazdas, kurių pagalba sugebėjome skristi, o nuo kelių ugninių žiežirbų laivas įsiliepsnojo kaip sausų žabų krūva ir, vos mums spėjus nuo jo šiek tiek tolėliau nubėgti, sprogo. Laivas pavirto milžinišku signaliniu laužu, iš kurio į dangų vertėsi didžiuliai juodų dūmų kamuoliai. Taigi, taip visam kalnuotam pasauliui pranešę apie savo buvimo vietą, patys iš jos pasistengėme kuo greičiau dingti. Mentalistė pačiupo miškavaikį, Yla sukūrė skraidantį diską, ant kurio užšoko pati bei Makaronas su Tokei Ito ir - pirmyn. Skridome virš kalnų grandinių. Praskridę dvi perėjas, vienoje iš kurių matėme ant kuolų sumautas orkų galvas, nusileidom trečioje. Elfė nuskrido į žvalgybą, o grįžusi papasakojo, kad į abi puses nuo perėjos driekiasi slėniai su tekančiomis upėmis ir kad į abi puses vingiuoja kelias. Taigi, iškilo dilema - į kurią pusę pasukti. Nutarėme išbandyti laimę ir pasikliauti savo intuicija. O tai, beje, labai subtilus dalykas, kadangi vieną akimirką galvoji vienaip, o kitą - priešingai. Gana ilgokai padvejoję nutarėme sukti į kairę. Nusileidome nuo perėjos, eidami keliu visą dieną nieko nesutikome, nakvojome kažkur pakely, o visą tą laiką Ylos galvoje sukosi mintis, kad ji kažkada čia jau yra buvusi, kad vietovė jai yra lyg ir pažįstama. Ši mintis jos galvoje sukosi tol, kol sekančią dieną mums prieš akis iškilo Odino tvirtovė. Tai va ką reiškia pasikliauti intuicija - nori vieno, gauni kita. Jei būtume pasukę į priešingą pusę, būtume priėję dvorfų miestą, o dabar tenka apsilankyti apleistoje tvirtovėje, kurioje, kaip sakė mentalistė, beklaidžioja tik dvi protingos būtybės - tikriausiai gomoliai. Niekam nekilo noro tai patikrinti, todėl tik užmetę akį į apleistą kiemą ir išbaidę būrį varnų bokšte pasukome atgalios, dvorfų miesto link. Nakvoti susiruošėme ankstesnėje stovyklavietėje, tik, deja, ramiai pamiegoti neteko. Sutemus pasigirdo vilkolakių staugimas, keletas iš jų ėmė artėti mūsų pusėn. Magės sviestas ugnies kamuolys į vilkolakius nepataikė, tad reikėjo kuo greičiau nešti kailį iš šios nedraugingos vietos. Kaip ir ankščiau, Rokanona pačiupo miškavaikę, o Yla sukūrė diską, ant kurio įsitaisė kartu su Tokei Ito ir Makaronu. Šiame sambrūzdyje Tokei Ito dar sugebėjo pasiūlyti pragręžti skylę diske, kad į ją įkišus pimpalą ir jį užlenkus būtų galima išsilaikyti ant greitai skrendančio prietaiso. Siūlau kitą kartą magei ir sukurti tokį diskelį su skylute, kad gerbiamojo Tokei novatoriškos mintys nenueitų perniek, o jis, tokiu būdu paskatintas, ir toliau mus džiugintų savo idėjomis. Vilkolakių įbauginti, nusileidome tik perėjoje, kurioje anksčiau dvejojome, į kurią pusę pasukti. Niekas iš mūsų, išskyrus magę, kuriai vilkolakiai tikriausiai nepaliko deramo įspūdžio, šią naktį nebemiegojo. Tikriausiai dėl susitikimo su tais padarais mes sekančią dieną vos pavilkome kojas - per visą pusdienį tenuėjome vos 5 kilometrus. O atėjus pietų metui nusileidome prie upės kokio nors maisto prasimanyti. Visa kompanija nulėkė prie upės gaudyti žuvies, o aš susiradau kedrą senai naudotam kerui išbandyti. Iš klyksmų prie upės buvo galima spręsti, kad žvejyba vyksta labai jau emocingai, tik negalėjau suprasti, kodėl - dėl sėkmės, ar dėl ledinio vandens, į kurį žvejams teko bristi, tačiau rezultatas buvo visai neblogas - kompanija grįžo parsinešdama tuziną kažkokių upinių sliekų. O aš tuo metu ropščiausi į medį skinti sunokusių kedro riešutų. Pasistiprinę patraukėme toliau, dvorfų miesto link. Miestą pasiekėme jau vakarop ir visą vakarą galvojome, kaip į jį patekti nesukeliant įtarimo. Galop nusprendėme eiti dviese - aš su Tokei Ito, tačiau šį planą sugriovė naktį pasirodę vilkolakiai. Magė vėlgi sukūrė diską, kuriuo nuskridome iki pat Kvakos miesto. Pakeliui praskridome pro smuklę, kurioje mentalistė pajautė tris žvėrtakius. Rodos, visame krašte nėra kitų gyventojų, tik vilkolakiai.

Į dvorfų miestą ėjome trise - Yla, Tokei Ito ir aš. Kadangi orkui eiti į dvofų miestą karo metu pavojinga, jis kartu su elfe pasislėpė krūmynuose. Prie vartų mes buvome sutikti piktų dvorfų, nukreipusių į mus savo ietis. Kai pareiškėme, jog neturime blogų ketinimų, mus įleido, bet privertė eiti pro kažkokį geležinį įtaisą, o po to gerti tikriausiai šventintą vandenį. Man keliaujant pro geležinę arką ji pradėjo žybčioti visomis spalvomis - pasirodė, kad tai įvyko dėl geležinio dvorfų antkaklio, kurį nešiojausi su savimi. Jis tuoj pat buvo iš manęs atimtas. Kaip mums paaiškino, geležinis prietaisas buvo skirtas magiškų daiktų aptikimui, o vanduo, kurį gėrėme - žvėrtakių susekimui. Sargybiniai mums papasakojo, kad miestas griežtai kontroliuojamas, kad magija jame draudžiama mirtimi, o visa tai dėl to, kad visose apylinkėse siautėja žvėrtakiai. Ir iš tiesų miestas buvo tarsi apmiręs. Smuklės, į kurią užėjome, šeimininkas papasakojo, kad mieste ne tik draudžiama magija, bet ir labai trūksta maisto. Turgaus iš viso nėra, o valgomi daiktai kainuoja didelius pinigus. Ką gi beįsigysi už mūsų turimus keletą variokų? Dar smuklininkas papasakojo, kad visas maistas atvežamas iš goblinų miesto, esančio gana toli nuo šito, bet kuriame dar verda tikras gyvenimas. Mūsų trijulė pasitarė ir nutarė grįžti pas paliktus draugus ir keliauti goblinų miesto link. Priėję prie miesto vartų pastebėjome apie sargybinius bešmirinėjantį padarą. Pastebėjęs mus, jis puolė artyn ir ėmė džiaugsmingai sveikintis. Mes stovėjome išsižioję, nes prieš mūsų akis strypčiojo ne kas kitas, o žuvęs Kvaka. Mūsų pasakojimus apie tai, kad mes su juo buvome susitikę dvorfų kalėjime, kad matėme jo mirtį jis palaikė kone paistalais, o susitikimui pažymėti pakvietė užeiti į svečius. Mes, vis dar neatsitokėję ir negalėdami atsistebėti, nukiūtinom paskui. Į Kvakos buveinę ėjome pilnais Š vamzdynais, tačiau pats Kvakos būstas buvo gana jaukus ir tvarkingas. Kvaka atnešė maisto, gėrė vyną, vis negalėjo patikėti mūsų pasakojimais ir, prižadėjęs duoti daug maisto už tai, jog mes nužudysime jo apsėstą žmoną, nusmigo krėsle. Mes, pasiėmę maistą, iškeliavome, bet abejonės graužiami, nepriėję vamzdynų galo pasukome atgalios dar kartą žvilgtelėti į prisikėlusį Kvaką. Priėjus jo būstą, negalėjome atidaryti durų - jos buvo užrakintos. Pro rakto skylutę matėsi tam pačiam krėsle miegantis Kvaka su ant rankų užmautomis anksčiau mūsų nepastebėtomis apyrankėmis. Kankinami abejonių išlindome iš kanalizacijos į miestą. Ką gi, teks pabandyti rasti siūlo galą šioje susisukusioje istorijoje.

Miškavaikė Šaknelė