Ši diena nežadėjo nieko blogo, na, gal tik truputį. O vakarykštės dienos prisiminimai visą kūną priverčia konvulsiškai trūkčioti. Negaliu nepasidalint tais kraują stingdančiais įspūdžiais. Dar vakar niekadėjo goblino prijaukintas didvilkis perkando man šoną, ir dar kaip perkando - net oras ėmė švilpti iš mano plaučių. Ir aš numiriau - pakračiau kojas, užverčiau kanopas, iškeliavau anapilin, atidaviau galus - vienu žodžiu miriau.

Gerosios dūšios vitalistės Šaknelės gydymo įgūdžių ir nemažos magiškos energijos porcijos dėka aš grįžau iš Anapilio. Deja, smalsaujantiems apie "aną pusę", negaliu nieko pasakyti - tunelio su šviesa gale nemačiau ir apskritai nieko nemačiau. Imu dabar net abejoti ar apskritai ten "anapus" kažkas yra. Bet tai buvo vakar, o šiandien aš vėl gyvas ir sveikas (neskaitant poros šlykščių randų).

Taigi, kaip minėjau, diena žadėjo būti nebloga. Palikę nakvynės vietą patraukėm per mišką Goblino miesto link. Man kaip pėdsekiui, teko vesti grupę ir tikėtis, kad mano orientacija miškuose nenuves mūsų į kokį nedėkingą užkampį ar tiesiai prieš žygiuojančios goblinų kariaunos nosį. O nuvedė tiesiai prie didžiulės pelkės tvyrančios kažkokiame pažemėjusiame slėnyje. Nutarėm padaryti nedidelę pertrauką ir prasimanyti kokio maisto, nes dar vakar upėje sužvejotas (čia dar gerai pasakyta, nes tą reikalą žvejyba sunkiai galima buvo pavadinti) žuvis mes paryčiui sušveitėme. Kiekvienas patraukė kas kur. Miškavaikė Šaknelė nubindzino tiesiai į pelkę kažkokių žolių rinkti - sakė, kad tokiose vietose gali augti magiškų savybių turintys augalai. Gnomė Yla irgi patraukė į pelkę - uogų rinkti. Orkas Makaronas pamiškėje karstėsi po medžius ir naršė po krūmus - lizdų ieškojo. Tik štai kam jam tie tušti lizdai rudenį nebespėjau paklausti. Aukštaūgė elfė taip pat nužirgliojo pelkėn, tik nepamenu kokiu tikslu, ale paėjusi nepertoliausiai įkrito akivaran iš kurio išlindo visa gražiai "pasipuošusi" - dumblina nuo galvos iki kojų. Aš irgi nustypinau tiesiai į pelkę - gyvačių gaudyti. Gal kokia riebesnė ir gardesnė pasitaikys.

Ir pasitaikė - trijų metrų ilgio, su nedideliais žvyniniais sparnais ir didele rykle. Pirmą minutę net šiurpas iš netikėtumo nupurtė, tačiau jau antrąją suvokiau koks gardus kąsnelis pasitaikė. Nieko nelaukęs puoliau ją ietimi ir prismeigiau uodegą. Toji tik šast ir apsivyniojo ją ir kad ims kandžioti savo didžiuliais nasrais. Gerai, kad ne mane. Viena ranka dar prilaikydamas ietį kita čiupęs kirvį bandžiau jai galvą nurėžti. Deja, kietažvynė gyvatė pasitaikė - vis ašmenys nuslysdavo. Tuo metu ir visa "pasipuošusi" dumblu prisitatė Rokanona. Bet prie linksmybių prisijungti nebespėjo. Trimetrinis gyvačiokas palikęs mano ietį ramybėje kaip žaibas pasislėpė po pelkės samanom. Še tau boba devintinės - skanią mėsytę teks dabar nebent sapnuose regėti. Gerą valandą badžiau ietimi aplinkinius samanų kupstus ir Fortūna man vėliai nusišypsojo - prismeigiau tą velnio neštą ir pamestą išperą. Gerai paspaudus konvulsijos nurimo ir su Rokanona greitai atkapstėm iš po samanų jau nudvisusę gyvatę.

Pietūs gal ir nebuvo labai prašmatnūs, tačiau neblogi. Dar toji dvėsena ją bedarinėjant išskyrė kažkokį geltoną skystį. Manėm bene bus nuodinga pastarosios mėsa. Čia mūsų kerūnės Yla, Rokanona ir Šaknelė ėmėsi gyvatės identifikavimo - kažką niurnėjo po nosimis, vartė gyvačioką nuo vieno šono ant kito, būrė ir kitokius neaiškius dalykus išdarinėjo. Galiausiai Šaknelė pareiškė, kad prieš mus ne šiaipjau gyvatė, o visas slibiniokas - tik kad mažiukas. Ir jo išskiriamas skystis tinka žaizdas vilgyti, nuo visokios zarazos gali apsaugoti. Kaip mat visas išsitepliojau. Po tokios diagnozės sukirtom gerą pusmetrį slibiniuko užkąsdami Ylos pririnktomis uogomis. Likusį nutariau neštis su savimi, gal dar ir oda pravers - sumaniau kokį skydą jo žvynais apsitraukti. Rokanona po pietų subūrusi kažką nuskrido kaip koks balandėlis kelio žvalgyti. Grįžusi pareiškė, kad einant kairėn pelkės ir miško pakraščiu galima prieiti nedidelį ežeriuką ant plokštikalnės. O nuo ten ir kelias link Goblino šalia. Mes nuo jo vakar nusukom nenorėdami su goblinų kariauna susidurti. Ten ir patraukėm. Jau vakarėjant  pasiekėm ežeriuką, kur visi išsimaudėm, Rokanona savo rūbus nuo pelkių dumblo nugremžė. Sukirtom dar pusmetrį ant laužos pakepto slibino ir sumigom nekaltu kūdikių miegu.

Sekantis rytas ir vėl žadėjo neblogą dienelę - švietė saulė, aplink ramu, gražu, skrandžiai pilni ir visi gyvi (kas svarbiausia). O štai tik apie retą vakarą galima taip pat pasakyti - jei ir ramu bei gražu aplink, tai mes patys dažniausiai laižomės įvairiausių gylių žaizdas ir atstatinėjam kaulų lūžius. Gerai, jei galva ant pečių iki vakaro sugeba išsilaikyti.

Šį kart patraukėme keliu. Deja tai nebuvo pati geriausia mintis. Nutipnoję nemažą kelio galą visai laiku tolumoje pastebėjome nemažą stovyklą. Kilo stiprus įtarimas, kad tai gali būti goblinų kariauna beeinanti gelbėti dvorfų nuo žvėrtakių antplūdžio. Neklydome. Nuo kelio trauktis nebuvo didelio noro, tad patraukėme pavėpsoti iš arčiau. Tik priartėjus pasukom į mišką, kur užvirė diskusija. Vieni siūlė eiti pro stovyklą lyg niekur nieko (juk nukeptų goblinų žvalgų daiktų nepasiėmėm), kiti sakė, kad su kariais šneka prasta - gali nutart, kad geriau iškart nudėt - šiaip, profilaktiškai. Kiek padvejoję patraukėm mišku - lenksim iš kairės. Neužilgo priėjom laukymę, kurios centre matėsi kažkokia akmenų krūva - kaip vėliau paaiškėjo akmeniniai kiaušai (t.y. kiaušiniai, žemėlapis pasufleravo). Už tos laukymės matėsi ir goblinų stovykla. Nemaža šutvė buvo susirinkus - gal koks šimtas, o gal ir dar daugiau. Kadangi, tai net ir mūsų galingoms kerūnėms pasirodė per daug, kirtom pievą eidami įstrižai ir niekieno nepastebėti vėl sulindom į mišką. Į kelią grįžom gerokai už gobliniškos stovyklos.

Kelias vingiavo mišku, aplinkui lakstė zylės nė nemanydamos palikti rudenėjančio miško. Čia, šiapus kalnų užtvaros, kurią kirtome prieš kelias dienas, vasara, rodos, nė nesiruošė trauktis. Buvo pakankamai šilta, o prisiminimus kaip drebėjome laukdami ant skardžio prie dvorfų - driežų augintojų urvo - net šiurpuliukas kūnu nueina. Makaronas net bandė kažkokią orkišką melodiją pašvilpauti, tačiau mūsų visiškai nesužavėjo orkiškas folkloras. Aš persimetęs per kaklą tempiausi gerokai palengvėjusį slibinioką - geras metras jau rymojo mūsų skrandžiuose. Rodės, ši diena taip ir pasibaigs. Tik staiga, beveik akimirksniu priekyje prasidėjo audra. Pakilo nepaprastai stiprus vėjas girdėjosi kažkokie pokšėjimai, medžiai linko vos ne iki žemės. Sulėtinome žingsnį, audros epicentras buvo kažkur netoliese priekyje. Ši audra neatrodė eilinė gamtos stichijos išmonė, joje buvo kažkas antgamtiško, o kas - neaišku, vien tik keistas jausmas viduje šnibždėjo - šiandien dar ne viskas, prieš naktį galim dar vieną kitą nuotykį patirti.

Audra kaip staiga prasidėjo, taip staiga ir baigėsi. Vėjas nurimo, nutilo ir keistas triukšmas. Tapo tylu ir gaivu, kaip ir po kiekvienos stiprios vasarinės audros.

Ėjome tolyn, tai vienur tai kitur pasitaikydavo audros išversti medžiai. Galiausiai priėjome kalvą kairėje kelio pusėje.. Ją slėpė miškas. Čionai išvertų medžių buvo tikra galybė, rodės, koks girtas milžinas per girią lėkė nesirinkdamas kelio. Panašu, kad priekyje buvo keistos audros epicentras. Po kaire, netoli kelio stūksojo kažkokių keistų vartų liekanos. Matėsi, kad vartai seni - surūdiję, suklypę ir girgždėjo varstomi nedidelio vėjuko. Kalvos papėdėje, kaip tik už šių vartų buvo nepaprastai daug šviežiai privirtusių medžių - tikras šabakštynas. Ten, kažkur tarp išvartų pasigirdo traškesys, lyg kas būtų nusiritęs nuo šlaito. Aš, Makaronas ir Šaknelė nieko nelaukdami puolėm ton pusėn aiškintis to keisto garso šaltinio. Prasibrovę per suvirtusius medžius nieko judančio neaptikom, tačiau paaiškėjo, kad čia besančios senos kapinės. Vietomis matėsi nuvirtę antkapiai, kai kur virsdami medžiai net iškėlė senus patręšusius karstus ir atidengė duobes. Man ir Makaronui vienu metu dingtelėjo viena ir ta pati mintis - jei čia kapinės, reiškia kažkas palaidota. Gal net ne kažkas, o koks turtingos giminės atstovas. Piršosi išvada, kad ekshumavus kelis kūnus, galim kokį žiedelį ar kitokią brangenybę aptikti. Iš vienos duobės kyšojo ranka - vieni kaulai. Pripuolęs prie jos čiupau traukti. Tik viskas pasisuko kiek netikėtu rakursu. Toji skeleto ranka mane pačiupo už žasto. Pirmą akimirką vos į kelnes nepridirbau - skeltas gyvas. Puoliau desperatiškai vaduotis, o toji, kad įsikabino - nepaleidžia ir gana. Kita ranka susikrapščiau savo kirvį ir bandžiau ją nukirsti. Tik siaubas matyt kaustė mano veiksmus, nes kirvis išsprūdo man iš rankų. Galiausiai pavyko išsivaduoti iš skletetiškos rankos gniaužtų, o ta nelaboji sučiupo šalia gulėjusį mano kirvį ir ėmė grasinančiai mojuoti. Spjoviau aš į tą ranką ir nutariau apsidairyti. Aplink dėjosi nematyti dalykai. Šaknelė kažkur tarp išvartų baksnojosi su dviem ar net trim skeletais (per išvartas nelabai gerai matėsi). Jos pusėn skubėjo Rokanona, Makaronas kažkur stypsojo nuošaliau ir nieko nedarė, o Yla stypsojo prie išklypusių vartų - ant šucherio (ar įsivaizduojant mažą tokį visą išsiskėtusį ir svaidantį akimis žaibus - joks skeletas ton pusėn nepatraukė). Nutaręs, kad Šaknelei ir Rokanonai mano dalyvavimas niekuo nepadės ėmiau dairytis kokį čia kapą išplėšus. Staiga nuo šlaito viršaus kažkas nusirideno. Puoliau ton pusėn. Karsčiausi tarp išvartų ir šen ir ten - nieko. Galiausiai aptikau duobę iš kurios man prieš akis išsiropštė skeletas. Nieko nelaukdamas puoliau jam šonelius glostyti pasiėmęs šukeles - atsarginį savo kirvį. Nekoks buvo tas vaizdelis - skeletas niekaip nenorėjo grįžti anapilin iš kurio buvo atsibeldęs. Šiaip ne taip aš jį nubloškiau duobėn iš kurios šis nelabasis išlindo. Tada ant jo užmečiau dar ir antkapį. O tas išpera prispaustas vis tiek dar savo kaulingom rankom ir kojom balbatavosi. Teko ilgai pašokinėt, kol kauliukai į miltus nepavirto. Apieškojęs kapą nieko vertingo neradau. Belendant iš duobės man vos kaulas kaktoje guzo neįstatė. Rokanano ištaršė skeletus kovojusius su mūsų gydytoja Šaknele. Galiausiai abi ėmė ropštis aukštyn šlaitu. Ten vėl pasigirdo kažkokie garsai. Čia mums su Šaknele pakilo kovinis įniršis ir kiek kojos neša nuskuodėm tarp išvartų viršun. O ten tarp medžių aptikom tokius du mažiukus papuvusius gnomus - tai buvo pirmieji mano gyvenime matyti zombiai. Rankose tie prisikėlę lavonai laikė parūdijusius kalavijus ir nerodė jokių baimės požymių susidūrę su mūsų nenumaldomu noru juos su žeme sulyginti. Šaknelė ėmė kažką murmėti - maždaug "štis iš čia ne šio svieto padarai, sakau jums dingit, subyrėkit". Deja nelabai tie mažieji zombiai kreipė dėmesio į šiuos žodžius. Vienas puolė priekin, o kitas apsigręžė ir neskubom ėmė risnoti kiton pusėn. Šaknelė pergalingai surikusi "nuvariau", puolė iš paskos. Aš pripuoliau prie "nenuvaryto". Užvirė keistos kautynės. Man, dar užvakar upėje paskandinusiam šarvus, sekėsi nekaip. Tas zombis mane ėmė skriausti - kaip mat apsiplūdau kraujais. Ir galiausiai sėkmė visai išslydo man iš rankų - negyvas gnomiūkštis užsimojęs nukirto man koją ties čiurna. Taip ir susmukau netekęs žado iš skausmo. Čia pripuolė Rokanona ir nušniojo velnio išperą. Man darėsi visai riesta, kraujas tekėjo upeliu, o Šaknelė kažkur priekyje vaikėsi kitą zombį. Reikia pažymėti, kad tas vaikymasis vyko gana įdomiai - pasivijusi zombį Šaknelė jam bakst kardeliu, o tas lyg pastūmėtas dar greičiau pradeda judėti. Šaknelė vėl pasiveja - bakst ir vėl zombis nuskuodžia. Taip jie ėmė tolti. Rokanona neiškentusi tokio terliojimosi nuskuodė iš paskos ir pavijusi vienu smūgiu pribaigė zmobį - pastarasis krito lyg iškvėpdamas paskutinį jam suteikto antro gyvenimo atodūsį. Šaknelė net pribėgti nespėjo. Grįžo visa patempusi lūpą - pyko ant Rokanonos už bereikalingą kišimąsi - taip jai norėjosi tą zombiūkštį pačiai nudaigoti.

Prie manęs priėjo ir Yla su Makaronu. Grįžo ir susikrimtusi Šaknelė, tik Rokanona nieko nepastebėjo - toks matyt jau tų elfų išdidus būdas.

Vėl prasidėjo gydymas - Šaknelė pasitelkusi savo magiją ir puikius chirurginius įgūdžius prisiuvo man nukirstą koją. Panašu, kad jos meistriškumas vis didėja - kojai lyg nieko ir nebūtų atsitikę. Ar galėjau aš prieš porą mėnesių tikėtis, kad savom akim teks regėti tokius stebuklus?

Baigus gydymo seansui dar pašniukštinėjom aplinkui. Aptikom paviršiun išverstą karstą, kuriame gulėjo papuvęs gnomo lavonas, tačiau šis, skirtingai nuo kitų, nerodė jokio noro prisikelti antram gyvenimui. Išpurtęs gnomo liekanas, Makaronas karste aptiko antrą dugną ir jo akys net nušvito - ten kažkas buvo. Turbūt lobis. Tas lobis atrodė gan kukliai - pora pakabukų, kažkoks smeigtukas, grandinėlė ir suvyniotas pergamento gabalas. Tas pergamentas mano manymu atitiko visus lobio reikalavimus - tai buvo apylinkių, kuriose mes dabar trainiojomės, žemėlapis. Kitų daiktų identifikavimu apsiėmė Yla. Kažką intensyviai pabūrusi pareiškė, kad kai kurie iš jų pasižymi magiškomis savybėmis - visi susiję su apsauga nuo akmeninių būtybių. Tik bėda, kad ta magija jau išsekusi - kaip pareiškė Yla - išsikrovę. Kilo negerų įtarimų - gal šiose vietose daug akmeninių būtybių (kažkur teko girdėti apie tokį akmeninį monstrą Vilstraką - tikrą kovos mašiną, kurios paprasti ginklai nežeidžia). Deja apie magiškų daiktų pakrovimą neišmanė nei viena iš trijų mūsų moteriškių, tad juos savo krepšin priglaudė Šaknelė.

Nusileidome vėliai ant kelio. Jau vakarėjo. Pasak žemėlapio, kažkur šone mes palikome ar tai miestą, ar tai kaimą, o gal net ir pilį. Mūsų smalsumas ir nuotykių troškulys tiesiog įsisiautėjo - visi sutarėm, kad reikia aplankyti tą vietą, kur žemėlapyje pažymėta. Išsirinkę pagal žemėlapį nakvynės vietą ėmėm ruoštis pasiskraidymui. Yla vėl subūrė ir šalia jos susiformavo pilkas parmatomas diskas ant kurio suvirto - aš, Makaronas ir Šaknelė. Tada Rokanona čiupo į glėbį Yla ir kažką subūrusi pakilo į orą. Mes ant disko sklendėme lyg pririšti iš paskos. Kirtom pelkę ir jau visai sutemus apsistojome ant kalvos nakvynei. Vėl valgėm mano slibiną.

Kaip žinia, rytas geresnis už vakarą.

Žmogus pėdsekys Tokei Ito