31 skyrius

Su dviem apkrautais arkliais ir menku grobiu mūsų šauni valkatų-plėšikų kompanija apsistojo prie upės nakvynei. Makaronas, norėdamas parodyti savo išsilavinimą, rašinėjo angliniais pagaliukais ant akmenų ir visus įkyriai klausinėjo, ką parašęs. Yla tik prunkštelėjo pamačiusi jo rašliavą. Bekramsnodami sausą maistą svajojome apie kitos dienos kelionę ir nuotykius. Ir kita diena mūsų neapvylė. Spėriai išsiruošę į kelią, po pusdienio tolumoje pamatėme vežimą lydimą ginkluotų karių. Visų akys sužibo, o Tokei-Ito net spirgėjo iš noro bėgti, pulti, grobti... Įsisvajojome apie būsimą lobį ir kur jį išleisime. Artėdami prie vilkstinės aptarinėjome įvairius planus iš kurių dažniausiai mums pavyksta - pulti, o paskui bėgti kiek kojos ar skrydis neša. Bet šį karta nutarėme būti gudresni. Priartėjus prie vežimo mus pasitiko du raiti gnoliai su ietimis. Dar aštuoni supo vežimą, kurį vadelėjo du goblinai. Mūsų nuostabai jie mūsų nepuolė ir dar gan mandagiai praleido joti toliau. Tokei-Ito išsproginęs akis spoksojo į vežimą, turbūt tikėdamasis pamatyti lobius. Jam atvipo žandikaulis ir atsipalaidavo visi organai. Tad, jo arklys pajutęs laisvę, pasibaidė ir abu su Makaronu vos nenusivertė. Goblinai kreivai žvilgtelėjo į mus. Du juokdariai greitai pasikeitė vietomis ir besiteisindami, kad keblu joti dviese ant arklio, nujojo toliau. Mūsų galvose jau buvo subrendęs planas A. Pajoję kiek galima toliau nuo daug lėčiau už mus judančio vežimo, už vieno posūkio pasislėpėme miške. Tokei-Ito turėjo paslėpti arklius toliau miške. Magas lakstė kelio pakraščiais kerėdamas pelenų juostą, kurią peržengus suyra visi organiniai daiktai, o paveikus gyvą būtybę, nukrenta plaukai, nagai ir ragai. Likusieji rausėsi į samanas, ruošėsi šaudyti ir kerėti. Staiga magas bekerėdamas kažko sustingo, bet gan greitai atsigavo ir toliau būrė. Aš dairiausi ir vertinau draugų pasislėpimą. Man vis rodėsi, kad visi jie labai gerai matosi. Aišku, aš juk buvau šalia jų už nugarų. Pabaigus pasiruošimus ir visiems "puikiai"pasislėpus, išgirdau kvailoką Tokei-Ito balselį: "O kur arkliai?". Vos neprasmegau į samanas...Arkliai ramiai stovėjo šalia mūsų. Žmogus paknopstomis vėl bėgo prie arklių ir nuvedė juos giliau į mišką. Ir vėl atgal. Aš dar spėjau visus palaiminti sėkmingai kovai ir mūsų grobis pasirodė. Priekyje jojo trys raiteliai. Vežimas judėjo kiek atsilikęs. Prajojus visiems trims raiteliams pro mūsų mago užkerėtą liniją, vienas iš jų nukrito nuo žirgo ir nusirideno į pakelės griovį. Kažką gnoliškai šaukė likusiems. Mes kantriai laukėme. Nuo vežimo nulipo goblinas ir vilkdamas kažkokį sunkų maišą paėjėjo keliu į priekį. Jį pridengė raitelis. Ką jis ten darė mes nematėme tik netrukus išgirdome ‘tirli pirli' muzikytę. Ji mus paveikė žaibiškai. Visi vieningai įtarę, kad čia bus bardo koncertas - puolėme. Žmogus pirmas šauna į arklio galvą, tas pasibaido ir atidengia gobliną. Pasirodo tas su kanklėmis grojo. Magas paleido ugnies kamuolį į priekinius raitelius. Orkas taip pat sėkmingai kažkam pataikė. Pirma pavykusi ataka mus įkvėpė labiau nei bardų dainos. Kanklininkas goblinas, likęs be priedangos, kaip zuikis nėrė į krūmus ir užsirovė ant mūsų mago paliktos pelenų juostos. Likęs plikas kaip tilvikas pasislėpė miške. Magas toliau linksminosi šaudydamas į karius ir traukydamas jiems kojas. Miškavaikė sėkmingai būrė arkliams dieglius ar traukulius. Šie pasibaidę pradėjo su visu vežimu judėti pirmyn. Nebebuvo kada spoksoti į artėjantį vežimą, nes link mūsų jau slinko pirmieji peržengę pelenų liniją kariai. Jie turėjo ietis ir visus šarvus sveikus. Sutelkėme visas pastangas į juos. Aš turbūt per staigiai iššoviau, nes strėlė susipainiojo kažkur mano apsiauste ir kelnėse. Orkas, matyt, treniruodamasis šaudė į medžius. Gnoliai jau buvo visai visai arti. Tik, matau, vienam nukrito koja. Mago darbas! Vežimas jau pervažiavo per pelenų linija, visas sugriuvo, arkliai nubėgo. Ir užvirė kova. Mus puolančių karių atsirado daugiau. Vienas prieš vieną. Vienas gnolis tampėsi mėšlungyje. Orkas kitam strėle prakiurdė snukį. Magas vis taikėsi į kojas. Ką darė žmogus nemačiau, bet nujaučiau, kad sėdi krūmuose ir ragina kitus kautis. Mane puola du. Aš nespėju kerėti ir darbuojuosi kalaviju. Pro ausis skrieja strėlės. Vienas mano priešininkas dūsta ir krinta negyvas. Magas nukirto ketvirtą šia dieną gnolio koją. Daugiau ne ką prisimenu. Bet pabaiga buvo visai nieko. Rodos, ištaškę karius, išgirdome tolumoje to nelaimingo pliko goblino dainelę. Aš pajutau negerą kerą. Miegas! Manęs nepaveikė, bet žmogus ir orkas jau migdėsi. Tokei-Ito pametęs galvą puolė link dainuojančio goblino ir...prie viso savo grožio prisidėjo dar pliką galvą, benagius pirštus ir šarvus ant nuogo kūno. Jis, nežinia kokių paskatų vedamas, pribėgęs visai arti goblino atsisėdo ant rąsto ir laukė kada galutinai užmigs. Ir užmigo... Mes jį radome su jo paties čakanu styrančiu galvoje.

Sutvarkę visus priešininkus, puolėme prie grobio. Vežime mūsų laimei ir nelaimei buvo aukso luitas, sveriantis apie toną. Dar mėtėsi visokiu daikčiukų. Viską ką galėjome susirinkome į krepšius. Šaknelė užsiiminėjo Tokei-Ito gaivinimu. Yla pjaustė dėžę su auksu, o aš susiruošiau pakilti į žvalgybą. Pakilau į viršų virš medžių viršūnių ir vos nenukritau iš nuostabos. Šalia manęs, gal už kokių 100 metrų, skrido pabaisa ant dar pabaisesnio arklio su sparnais ir ūsais. Susitvardžiau ir pabandžiau perskaityti jo mintis. Jis buvo pasimetęs, galvojo apie kažkokį storą ir ką jis pasakys. Dar paskridęs lygiagrečiai man, dingo iš akių. Dabar jau aš pasimečiau. Nebežinojau kur man skristi: žemyn pas draugus ar kur kitur. Paskridau kiek toliau, nėriau žemyn į mišką ir jau mišku grįžau pas draugus. Iš toli matėsi smagus sujudimas. Vieni išsijuosę tempė auksą ir kasė po samanomis. Kiti aukso luitus rideno nuo kelio ir apkapstė juos samanomis. Žiūrint iš šono šios pastangos atrodo beviltiškai juokingos. Bet nusileidus ir mane apėmė aukso karštligė. Susigrūdome apie 100 kg aukso, supjaustyto į gabalus, į krepšius, nunešėm nuo kelio lavonus ir "labai saugiai" paslėpę kitą aukso dalį, patraukėme nakvynes ieškoti. Aš jiems dar papasakojau apie skraidančią pabaisą. Kas pažįsta, paminėjo, kad tai gali būti orgremagas sugebantis tapti nematomu. Niekas labai rimtai į tai nepasižiūrėjo. Matyt nepatikėjo, bet nakvynei vietą rinkomės kruopščiai. Ėjome keliu atgal, stengėmės mėtyti pėdsakus. Paėję aukštyn į kalną palei miško pakraštį įsikūrėme. Šaknelė uždėjo kažkokią smarvę ant medžio - mat nuo jos mūsų niekas neužuos. Įsikūrėme stovyklą ir dar ilgai aptarinėjome šios dienos nuotykį.

Mentalistė Rokanona