Grįžę po šaunios kovos į dvorfų - plėšikų stovyklą radome ją tuščią, neskaitant vieno bambančio dvorfsenio. Grobį jis nužvelgė tik viena akim - mol bus gerai ir toks. Mums ant senio buvo nusispjaut ir nekreipdami į jį dėmesio pasiruošėm ant laužo vakarienę ir suvirtom miegot - kas prie laužo, kas po medžiu ar dar kur nors. Oras buvo vėsus, bet nešaltas. Be to dar mus šildė nors jau panešioti bet dar geri apsiaustai. Tik pakirtę iš miegų ryte visi kaip pasiutč puolė rakinėti asmeninius gnolių krepšius. Juose buvo visokiausių daikčiukų - nuo amuletų iki akmeninių taurių ir netikrų auksinių trikablių. Kai kuriuos iš kart metėm per petį (pavyzdžiui medinę taurę, kokia tokios vertė!), kitus krovėmės į savo krepšius (aš įsimečiau auksinį trikablį, tačiau dar vieną tokį pakrapščius paaiškėjo, kad jis visai neauksinis - teko išmest). Kai kurie daiktai sudomino - kažkas juose buvo keista, mūsų gnomė išdidžiai pareiškė, kad jie kvepia magija. Akimirksniu Yla ėmėsi burti - aiškinsimės kas prie ko ir su kuo. Kaip jau neretai būna, Ylai burtas nelabai pavyko - pamosavusi rankomis sustingo visa išsižiojusi ir išvertusi akis. Po geros minutės atgavusi amą pareiškė, kad Makarono tėvas turėjo šeštą jausmą ir jo dalelė teko ir sūnui - mūsų orkas pasirodo turįs pavojaus pojūtį! Dabar jau likę stovėjom akis išpūtę. Pasirodo toks keras pasireiškė ne taip kaip mūsų "didis" ugnies magas tikėjosi. Pasidyviję vėl ėmėmės nagrinėti grobio. Vėl radom magija kvepiančių daiktelių, Yla, aišku, ėmė burti. Tačiau matyt šiandien buvo jos dienos ar gal dar kas nors gnomiško, nes po poros pakerėjimų paaiškėjo, kad mūsų miškavaikė Šaknelė vaikystėje stipriai kritinėjo iš medžių, tad dabar jau kaip katė moka ant keturių galūnių nusileisti ir mažiau žalos patirti. Ir tai dar nevis Ylos fokusai, dar išaiškėjo, kad ta pati Šaknelė gali labai panorėjusi pirštų spragtelėjimu uždegti ugnį. Po keleto nesėkmingų paspragsėjimų ugnį Šaknis užkūrė. Akimirksniu man ir Rokanonai kilo noras savyje atrasti ką nors užslėpto ar seniai pamiršto. Tačiau Ylai kerai toliau sekėsi ir jokių netikėtumų nenutiko. Tiesa, Šaknelė patapusi piromane pareiškė, kad yra nebloga vertintoja. Kaip mat pakišau įvertinti iš vieno vabalokio nusavintą smaragdinę dėžutę. Pasak miškavaikės ji verta tik kelių auksinių. Panašiai ji vertino ir kitus akivaizdžiai vertingus papuošalus inkrustuotais pusbrangiais akmenimis. Panašu, kad Šaknis gerai mokėjo vertinti tik miško uogas ir grybus. Bala nematė, artimiausiam turguj tikri specialistai mūsų gėrybes dar kartą įvertins.

Mums besibovijant su visokiais gražiais niekučiais dvorfas bambeklis vis vaikštinėjo po stovyklą tai šen tai ten, tai šen tai ten. Galiausiai jis mus užkniso ir paklausėm kas gi jam ramybės neduoda - pasirodo, kad didžiulė dvofų - plėšikų grubė išėjusi plėšti didelio karavano turėjo grįžti dar naktį, o saulė jau senai pakilo virš horizonto. Mums irgi pasidarė neramu, darbdaviai visgi. Galiausiai sėdom ant arklių, kuriuos mums nesavo noru perleido vabalokiai ir nušuoliavom prapuolenių ieškoti. Po poros valandų nespėraus jojimo (nevisi tarp mūsų mokėjo gerai joti, tad tai vienas tai kitas nesuvaldęs arklio  užlaikydavo visą grupę) pasiekėm kelią kuriuo turėjo keliauti tas nelemtas karavanas. Vienoje lomoje pamatėme keliolikos humonaidų grupę skubiai keliaujančią keliu. Pajoję į šalį ėmėm stebėti. pasirodo tai ir buvo prapuolę dvorfai, tačiau jie vos ne bėgo ir atrodė gerokai apskaldyti - šarvai patrūkinėję, žaizdoti ir panašiai. Be to jų turėjo būti apie tris dešimtis, o čia matėsi tik apie penkiolika. Prie viso šio graudaus vaizdelio prisidėjo danguje pasirodę keli taškai. Neliko jokių abejonių, dvorfus kažkas prilupo, o tie artėjantys taškai danguje galėjo būti drakonžirgiai, kurie prieš kelias dienas visus mus buvo tiesiogine prasme išvirę. Pirma visiems į galvą šovusi mintis buvo - sprunkam ir kuo toliau bei greičiau. Tačiau kažkokių nepažintų jausmų vedami mes nujojom prie dvorfų, nekreipdami dėmesį į mirties šmėklas drakonžirgių pavidalu.

Tarp dvorfų buvo ir Udngralas - mūsų tiesioginis darbdavys. Veltui neaušindamas burnos trumpai išdėstė kas nutiko. Karavano jie sulaukė, tačiau tai buvo spąstai. Dvorfams tik riktelėjus kovos šūkį iš vežimų pasipylė goblinai ir puolė kiek nustebusius barzdočius. Tačiau tai dar būtų nieko, tačiau ne vieną dvorfą pakirto kažkokia nematoma jėga vožusi lyg uš dangaus. Kai pusė dvorfų krito likusieji puolė bėgti, o goblinai jų nepaskubėjo vytis. Dėl tos neaiškios jėgos guldančius kariūnus, mes turėjom savo įtarimų - ar nebus kerėtojų sėdinčių ant drakonžirgių darbas. Tačiau tie taškai danguje laikėsi nuo visos mūsų grupės kiek atokiau ir artintis nesiruošė. Tad daug nemąstę kartu su dvorfais skubiai patraukėme į paliktą stovyklą. Ją pasiekę dvorfai skubiai ėmė ruoštis išvykti - savo proviziją ir mūsų pargabentą grobį suvertė į vežimus, pakinkė tuos pačius vabalokių arklius ir nieko nelaukę pajudėjo.

O mes, kol šie ruošėsi išvykti, sprendėme opų klausimą - ką daryti toliau. Aš siūliau eiti kartu su dvorfais. Jie, kaip paaiškėjo besišnekučiuojant su Udngralu, priklausė Mėlynbarzdžio klanui ir kaip tik ruošėsi grįžti namo. Orkas Makaronas siūlė patraukti ten, kur pas vabalokius rastame žemėlapyje buvo balta dėmė - matyt pabudo tyrinėtojo instinktai. Yla, Šaknelė ir Rokanona (visa mūsų moteriškoji pusė) nenorėjo eiti nei naujų kraštų atradinėti nei dvorfų lydėti. Mano geniali mintis su šių dvorfų pagalba prisikasti iki Mėlynbarzdžio ir surasti tą nelemtą Odino auksą, liko be palaikymo. Tad viską patikėjom burtams. Tik šį kartą paprastiems apsisprendimo burtams. Kiekvienas atsistojo ties ta kryptim, kuria siūlė traukti ir pakratę dešinę ranką parodėm pirštais skaičius - teis kuriuo sudėtas skaičius baigsis, ten ir eisim. Baigėsi ties manim - patraukėm kartu su dvorfais, kurie į mūsų ginčus nesikišo, tik skubiai ruošėsi išvykti.

Skubėjom kaip galėjom, tik su trim vežimais tai nelabai sekėsi. Udngralas tikėjosi, kad goblinai juos vis tik vysis ir bandys kaip šunis kokius išskersti. Naktį visi dvorfai budėdavo paeiliui, tik mūsų penkiukė durnių voliojo, dvorfai su mumis nelabai bendravo, tik jų vadas Udngralas dar buvo kiek sukalbamesnis. Valgėm jų maisto atsargas snaudėm vežimuose - vienu žodžiu dykaduoniavom.

Berods antrą kelionės dieną pasiekėm miškus, kurie tęsėsi iki pat Bastilijos urvų - šachtų kurios priklausė žmonėms, berods šiauriausios jų gyvenamos žemės. Dvorfai įtarė, kad čia gali tykoti goblinai, šie neūžaugos retai kada eina į atvirą mūšį, vis puola iš pasalų. Mūsų mentalistė Rokanona pakerėjusi "Proto pajutą" patvirtino dvorfų įtarimus - miške mūsų laukė keliolika padarų. Dvorfai didžiają dalį grobio paslėpė miške, mes irgi, tik keliolika metrų toliau. Vežimus sujungė odos skiautėmis, gavosi improvizuota apsauga nuo strėlių. Vienas kitas dvorfas pasiliko šalia vežimų, kiti sulindo vidun. Mes irgi pasiruošėm kovai, kas vežimuose, kas tarp jų. Visi dvorfai prieš kovą kažką gurkšnojo, kaip paaiškino Udngralas - tai lengvas narkotikas suteikiantis drąsos kovoje. Vyptelėję dvorfų pusėn ėmėmės savų stiprinimo metodų - Rokanona visus užkerėjo drąsinančiais ir žvalinančiais kerais, pasitikrinom ar ginklai tvarkingi, kerėtojai kartojosi einamiausius burtažodžius.

Kovos ilgai laukti neteko. Goblinai nutarė mums įkrėsti į kailį giliai miške. Jie kaip tikri vaiduokliai vienas paskui kitą niro iš miške tvyrančio rūko ir iškeltais ginklais puolė mūsų gurguolę. Pirmu šūviu vieną nevykėlį paguldžiau - gera pradžia pusė darbo. Kova užvirė kaip reikiant, goblinai puolė iš abiejų kelio pusių. Lindo ir lindo. Po kelių šūvių primečiau, kad jų jau apie keturiasdešimt, o krito tik vienas kitas. Atbėgančių goblinų apšaudymas greitai perėjo į kontaktines kautynes. Dvorfų buvo šešiolika, mūsų dar penki. O goblinų net penkiasdešimt. Ginklai ėmė žvangėt kaip pašėlę. Aš ir Makaronas kovėmės vienoje pusėje, pakerėjusi prie mūsų prisijungė ir Rokanona. O gurguolės gale ugnies magė Yla galynėjosi su žemės magu Udngralu - kas daugiau goblinų kerais pribaigs ir ne bet kokiais, o pačiais įspūdingiausiais. Toje pusėje goblinai krito kaip lapai. Yla ugninėm strėlėm švaistėsi kaip patrakusi, Udngralui pradžioje sekėsi nekaip, tačiau galiausiai sukūręs akmeninį riedulį ėmė stačius goblinus versti gulsčiais plokštainiais. Tuo metu Šaknelė sėdėjo viduriniame vežime ir intensyviai kerėjo. Tačiau visas jos kerėjimas baigėsi gan neblogai, nors naudos ir nebuvo, bet liko pati gyvybinga ir spjovusi į magiją su kalaviju rankose iššoko lauk mušti goblinų.

Net ir prisijungus karingai miškavaikei ėmė darytis riesta - dvorfai gulė vienas po kito, o goblinai ėmė spiestis į krūvas ir pulti po kelis. Mane vienu metu net trys bandė nudaigoti, tačiau ir šį kartą didis upelio dievas Bulbulis buvo su manim ir sėkmė mane lydėjo, ypač po to kai Yla nušovė vieną kitą nevidoną. Galiausiai apsižiūrėjom, kad likom tik mes penkiese ir dar vienas kitas dvorfas. Bet Bulbulis vis dar buvo šalia, tad taip ir baigėm - goblinų lavoniukų buvo lygiai penkiasdešimt. Iš dvorfų išgyveno tik trys ir jų vadas Udngralas, tiesa be vienos plaštakos.

Mūsų Rokanonai vos ne paskutinę minutę vienas niekšas ėmė ir nurėžė koją ties čiurna. Akimirksniu buvo iškviesta Šaknelė - ėmėmės prisiuvimo operacijos. Išsitraukusi savo medicininius reikmenis prisiuvo nukirstą koją. Apstoję įvertinom - kreivai. Šaknis viską išardė, siuva iš naujo. Berods neblogai, laikosi. Dabar Šaknelė jau keri. Panašu, kad šiose vietose su magija nekas, matyt ją kažkas blokuoja. Šaknelė nuvirto be sąmonės, o Rokanona liko šluba.

Taip ir baigėsi šios mūsų kautynės. Man tik įdomu, kas iš tų dvorfų būti likę jei ne mes.

Pėdsekys Tokei Ito