Sėdėdami uolos viršūnėje žvilgsniais sekėme stovyklą ir rezgėme keršto planus. Būdami pliki-basi ir turėdami tik surūdijusi peilį bei ietgalį, kuriuos radome netoliese iš akmenų sukrautame kauburėlyje, daug darbų nuveikti negalėjome, taigi sumastėme apiplėšti kuo nuošaliau stovinčią palapinę. Yla sukūrė diską, kuriuo nakties tamsoje nusklendėme link atokiau nuo degančio laužo stovinčios palapinės. Yla pasiliko žvalgytis aplinkui, o Šaknelė, Makaronas ir Tokei-Ito nusliūkino link statinio. Iš vidaus sklido šnopavimas ir švilpčiojimas, kuriuos, anot Tokei-Ito galėjo skleisti koks vienas gnolis. Orkas su žmogumi sulindo į vidų, o Šaknelė liko stovėti lauke laikydama duris atstojančio audeklo gabalą. Palapinės viduje, tarp išmėtytų maisto likučių ir visokiausių skarmalų miegojo penki gnoliai. Orkas ir žmogus nieko nelaukę padarė tiems miegantiems gnoliams čiakšt-šmiakšt ir, prigriebę porą maišiukų, ginklų ir duonos likučių, išlindo laukan. Visi sušokome ant disko ir nėrėme į tamsą savo uolotos viršūnės link. Čia susėdę apžiūrėjome maišiukų turinį. Viename radome gražaus šilko drabužius tinkančius nebent kokiai elfų princesei, todėl nusprendėme, kad urvuose ji tikrai turėtų būti kalinama ir kankinama, o kitame aptikome molinį rutulį, kuris anot Ylos yra susijęs su kelionėmis laiku, tačiau yra pažeistas ir negali būti panaudotas. Dar aptikome kažką panašaus į pasakų knygą vaikams, todėl pasidarė savaime aišku, kad ir tie vargšiukai čia yra laikomi. Mūsų mintyse ėmė bręsti grandioziniai urvuose kalinamų būtybių gelbėjimo darbai ir keršto planai jų skriaudėjams. Ir čia nutiko keistas dalykas: stovykloje kilo panika. Prasidėjo lakstymas pirmyn-atgal, girdėjosi ginklų žvangesys, riksmai. Netrukus iš stovyklos pajudėjo grupelė gnolių, kuri sulindo į urvus ir po kurio laiko išvarė laukan grupę belaisvių. Visa kompanija nebesustodama stovykloje patraukė keliu neaišku kur. Mus, sėdinčius uolos viršūnėje, užplūdo nenusakomas gailestis vargšeliams kankiniams, todėl pasiryžome žūt-būt juos išgelbėti. Yla sukūrė diską ir mes nesklendėme paskui. Gal dėl įtampos, o gal dėl nuovargio, tolesni mano, Šaknelės, prisiminimai skendi tirštoje migloje. Pamenu, kad vijomės juos niekaip negalėdami prisivyti, nes mus vis sustabdydavo belaisvius saugojantys sargai, kurių niekaip negalėjome įveikti. Jie buvo daug geriau ginkluoti ir tvirtesni. Viskas baigėsi tuo, kad nieko nepešę mes turėjome grįžti atgal. Kadangi stovykloje tvyrojo mirtina tyla, mes ją apšniukštinėjome. Ten radome didžiulę netvarką, tačiau nieko vertingo ir nei vieno gyvo padaro. Prie laužo aptikome puodą su kažkokiu mėsgaliu, kuriuo pasisotiname. Nakvoti per daug negalvoję nusprendėme pačioje stovykloje. Visi sulindo į palapinę, tik Šaknelė kažkodėl nusprendė nakvoti po netoliese augančiu krūmu. Kaip sakė kolega-pažįstama varlė, rytas už vakarą protingesnis, todėl rytoj ir pagalvosi, ką gi mums veikti toliau.

Šaknelė