39 skyrius

Pabudome mes labai anksti, kylanti saulė slėpėsi dar už kalnų, buvo baisiai šalta ir žiauriai norėjosi valgyti. Apnaršę palapines neradome nieko valgomo ir nieko vertingo. Lauke stovėjo ataušęs katilas su šamano kaulais ir kaukole, kuriuos kruopščiai dar vakar apgraužę mūsų orkas. Prisiminėme, kad vakar vakare žadėjome vykdyti gerąją misiją ir išlaisvinti visus urvuose įkalintuosius, vildamiesi gero atlygio ir šlovingų vardų už jų išlaisvinimą, taip pat tikėdamiesi urvuose rasti bent sudžiūvusius duonos krislelius.

Deja, urvuose nebuvo nieko, išskyrus išverstus guolius ir senus pasmirdusius skudurus. Naršant po skudurus, netikėtai išgirdau trumpą šūktelėjimą lauke, iškišau galvą pro urvo angą ir apačioje pamačiau gulinčią ir nejudančią būtybę. Visi kaip patrakę išbėgome laukan link gulinčiojo. Jis nerodė jokių gyvybės ženklų, o iš didėjančios kraujo balos, supratome, kad jis nebegyvas. Apvertę vargšelį ant nugaros, pamatėme, kad tai gnomas. Iš karto supratome, kad šis gnomas buvo neeilinis, nes jis dėvėjo šilkinius marškinius ir jo kūnas rankos, pėdos ir veidas buvo išmargintas tatuiruotėmis. Pradžioje pamanėme, kad gnomą kažkas ką tik užmušė, bet apnaršę apylinkes ir pastebėję viršuje ant kalno išjudintą akmenį, supratome, kad vargšelis būsiąs paslydęs ir netikėtai be niekieno pagalbos nudardėjęs žemyn. Šaknelė dar bandė savo kerų pagalba atgaivinti gnomiuką, bet, deja, jai nieko nepavyko. Netikėtai Makaronas, visa laiką tyliai stovėjęs šalia, pasakė, esą jis girdėjęs, kad gnomai brangius ir vertingus daiktus, esant pavojui praryja, todėl vertėtų šį nabagėlį pamėsinėti ir patikrinti, paskui orkas pridūrė, kad tokiai svarbiai užduočiai jis pasiruošęs. Na vaizdas buvo ne koks, orkas su pasimėgavimu, perpjovęs pilvą, traukė visiškai iš bado susitraukusį gnomo žarnyną lauk. Nuo tokio vaizdo žmogus ir miškavaikė iš karto nusisuko ir pradėjo žiaukčioti, tačiau aš tvirtai stovėjau sučiaupusi lūpas ir žiūrėjau į darkomą mano gentainio kūną. Kaip ne būtų keista, tačiau orkas iš tiesų užčiuopė žarnyno gale kažkokį nedidelį susuktą daiktą. Tai buvo gnomų kalba parašytas raštelis. Kadangi man bendražygiai yra beraščiai arba žinantys vos vieną kalbą, tad šifruoti smirdantį raštelį teko man. Raštelyje surašyta viskas buvo labai smukiai ir vos perskaitomai "Aš, Krakabakas, pareiškiu, kad atsisakau visų teisių į sostą nepripažinimo. Kiekvienas radęs šį raštelį turi šią žinutę perduoti Krakabahalo

kujukui ir nužudyti .......". Vieta, kurioje nurodyta ką reikia nužudyti buvo parašyta

prasčiausiai, tai dviejų žodžių junginys, panašus į "Dramų Ropę". Taigi perskaičius žinutę, supratome, kad išmėsinėto gnomo būta neeilinio, tad vakar išvežtieji galėjo būti jo giminaičiai ar artimieji. Vėl mumyse atgijo godumas ir šlovės siekimas ir mes nutarėme skubiai vytis vakar taip nevykusiai paleistus vežimus su belaisviais, nužudyti gnolius ir išlaisvinti gnomus.

Na kadangi be mano galingųjų kerų, niekas iš šios kompanijos nesugeba greitai judėti, taigi sukūrusi diską skraiduolį bei skrydį, žiežirbų pagalba pagreitinau skrydžio greitį ir mes nurūkome belaisvių gnomų paieškai. Po beveik pusės dienos skrydžio pagaliau pastebėjome vežimus, tačiau mums prie jų artėjant atsitiko keistas dalykas. Gnolių vežimai pradėjo pamažu greitėti, paskui staiga pasuko ir dingo lomoje. Mes sustojome iš netikėtumo. Žmogus bandė rasti pėdsakus, tačiau jų niekur nesimatė, aš bandžiau pajusti lomoje magijos padarinius, tačiau taip pat nieko nepajutau. Mes buvome sutrikę, pabandėme skristi loma. Skridome kol priekyje pastebėjome oazę, tačiau priartėję prie jos supratome kad tai miražas. Šiame pasaulyje teko pažinti vieną magę, kuri daug

žinojo apie miražus ir pati tokius sukerėti mokėjo. Mąstant apie matytą oazę, mums atėjo mintis, ar nebuvo mūsų matyti vežimai taip pat apgaulingas regėjimas.

Taigi kabėjome nieko nepešę virš lomos alkani ir sušalę. Pabandėme grįžti į kelią, iš kurio vežimai buvo pasukę ir dar paskristi pirmyn. Man beskrendant, mano bendrakeliauninkai pradėjo burbėti. Orkas ir žmogus rėkavo, tupėdami ant disko, kad apačioje ne tie kalnai, kuriais turėjome skristi, o miškavaikė rėkė, kad skrendame tais kalnais, iš kurių atėjome. Taigi po kelių valandų skraidymo supratome, kad paklydome. Priekyje pamatę miškelį, iš karto jame nusileidome, susikūrėme laužą, šildėmės. Šaknelė savo kerų pagalba iš kažkokios žolelės prigamino mums po dvi saujas bruknių. Išvargusioms ir išalkusioms būtybėms - toks valgis yra tiesiog ašarėlė šulinyje. Tą vakarą mes net neįtarėme, kad valgio nematysime dar tris dienas ir naktis. Tomis dienomis mes buvome ties išsekimo riba, alkani ir sušalę skraidėme kalnais, ieškodami keliukų, vežimų, pažįstamų vietų, tačiau vietos atrodė vis naujos, o apačioje nesimatė nei gyvos dvasios. Nuo alkio vis labiau ir labiau temo protas, buvo sunku susikaupti ir kerėti diską bei skrydį.

Trečios dienos vakare visai netikėtai tarp uolų pastebėjome jurtas. Šį kartą nutarėme būti atsargesni ir visi neiti. Savanoriais pasisiūlė Šaknelė ir Tokei Ito, aš su orkų likome stebėti šių dviejų drąsuolių žygį. Susėdę atokiau nuo stovyklos matėme kaip du taškeliai dingo apsuptų būtybių būryje ir buvo kažkur nuvesti. Sutemus nutarėme abu sėlinti link stovyklos ir vaduoti miškavaikę ir žmogų iš nelaisvės, kaip mums tuomet atrodė. Prisėlinus prie stovyklos, pamačiau krūvą gnomų, todėl visas mano budrumas ir atsargumas kaipmat išgaravo ir aš drąsiai žengiau į jų stovyklą, tikėdamasi jų džiaugsmo ir mielo sutikimo. Tačiau vos tik man ištarus kelis pasveikinimo šūksnius, gavau netikėtą smūgį į galvą, po kurio tolimesnės įvykių eigos nepamenu.

Pabudau, žadinama tų pačių nedraugiškų gnomų ir girdoma šilta sriubele. Pajutus šilumą skrandyje, pyktis ant šių kvailelių pamažėle blėso. Valgydama sriubą, pastebėjau, kad jie viską daro susigūžę iš baimės. O pasirodo, jog bijojo jie mūsų orko, kuris griežtai ir įsakomai su jais kalbėjo ir šie bijodami jį užrūstinti vykdė jo paliepimus. Niekaip negalėdama sustoti siurbčioti sriubą, klausiau trumpo orko pasakojimo.

Matydamas nokautuotą mane, orkas suprato atėjęs nesvetingon stovyklon, todėl nutaręs pradžioje išlaisvinti visus keliauninkus, o paskui atsiskaityti su mušeikomis. Tačiau vargti Makaronui daug nereikėjo. Vos tik pamatę stovykloje tokį milžiną, gnomai susigūžė iš baimės, o šiam dar ir prabilus griežtu tonu, visiškai prarado amą ir stovėjo prieš jį drebėdami. Taigi orkas pirmiausia liepė parodyti jiems jo draugus. Miškavaikė ir žmogus saldžiai miegojo šiltame kailių guolyje. Anot gnomų, vos tik jie paragavo jų šiltos sriubytės, iš karto atsipalaidavo ir užmigo saldžiu miegu. Gnome Yla buvo sumušta, nes atėjo stovyklon, rodydama nepadorius tai genčiai ženklus, todėl jie pamanė, jog šioji tyčiojasi iš jų ir taip nutarę ją pamokyti. Aš dar kurį laiką paburbėjau dėl jų bukumo ir draugiškumo ženklų nesupratimo, tačiau pilnas skrandis mane pamažu ramino.

Nenorėdami žadinti žmogaus ir miškavaikės, gnomų istorijos klausėmės tik aš su Makaronu. Gnomai kalbėjo labai nedrąsiai, kupini baimės ir neapykantos. Pasirodo jie besą vergai, įkalinti gnolių. Šioje varganoje būtyje jie teišgyvena po keletą mėnesių, greitai miršta nuo sunkaus darbo, kasant kažkokius drakono kaulus. Pabėgti gnomų manymu iš čia neįmanoma, nes vienintelis kelias eina pro gnolių stovyklą, todėl jie labai nustebo mus pamatę. Kiekvieną dieną gnoliai atveža šiems varguoliams vargano maisto ir naujų vergų. Taigi rytoj jų manymu turėtų pasirodyti nauji vežimai su vergais. Klausėmės gnomų istorijos ir širdis plyšo, gal pirmą kartą, iš gailesčio ir viduje kilo vis didesnė neapykanta gnoliams. Išklausę gnomus, su orkų iškilmingai atsistojome ir sušukome, kad nuo rytdienos jokios vergovės, visi vergai bus išlaisvinti narsių didvyrių Ylos, Šaknelės, Makarono ir Tokei Ito, grįš į savo žemes ir gyvens garbingą gyvenimą. Po tokios kalbos, pasipylė plojimų lavina ir šūksniai: "mirtis gnoliams", "laisvė gnomams", "šlovė narsuoliams".

Rytoj mūsų laukė DYDI DIENA.

Yla