Pas minitaurus
 

Visus mus sustingdytus raguotieji sutvėrimai užsikėlė ant kuprų (gerai, kad ne ant ragų!) ir pro kažkokią matinę miglą pernešė, kaip man po to paaiškino, į kitą erdvę - savo pasaulį. Papuošti grandinėmis ant rankų bei kojų, lydimi dešimties raguotųjų, patraukėme į savo poilsio vietas - kameras-vienutes kažkelioliktame aukšte po žeme. Visą mūsų šlovingąją šutvę išskirstė po vieną, pagerbdami atskira patalpa.

Dabar mes tik keturiese: visokio mėšlo šiam pasaulyje ragavęs žmogus-pėdsekys Treisas (geras kompanionas ne tik prie kvortos elio ar ko stipresnio, bet su tokiu ir į žvalgybą galima eiti); taip pat žmogiškosios giminės atstovė - mentalistė (velniai žino ką tai reiškia) Eridė, ne kartą mus gelbėjusi iš keblios padėties savo monais, nors dabar jinai jau kitokia, nei pamačiau ją pirmą kartą - išvaizda bei gyvenimo būdas labai supanašėjo į zombį su smegenimis (vienas turintis humoro jausmą drakonas pajuokavo); yra pas mus ir elfų atstovų - šaulė (galima būtų rašyti iš didžiosios raidės, bet rašyti nemoku) Jumira, vėliausiai prie mūsų prisišliejusi, tiksliau ją mes prišliejom prie savęs - ištraukėme iš gašlūnių-lesbiečių nelaisvės, kur jai daugiau beliko dėtis kaip tik prie mūsų prisijungti? Ale šaudo tikrai atsakančiai; na, ir aš toksai - didžiųjų urvažmogių negęstantis proto šviesulys bei visos grupės pasididžiavimas karys-galiūnas Demorhas, anksčiau užmuštus priešus bandžiau skaičiuoti įrantais ant ginklo koto, tačiau nuo daugybės įrantų ginklas sulūžo, o mintinai skaičiuoti net nesistengiu - nemoku. Dar prieš gerą savaitę su mumis vargais dalinosi ir toksai Gvaihiras - šlovingasis vitalistas iš tų pačių, pasikėlusiųjų elfų giminės. Kaip man patinka kaip jis lankais šaudo! - geriau jau visai nešaudytų. Jam nepasisekė labiausiai - atėmė jį iš mūsų kokie tai piderai kerėtojai ir net nepasakė, kur mums jo ieškoti. Na, bet tai buvo prieš gerą nedėlią. O dabar mes - kaliniai raguotųjų padarų. Kažkur girdėjau, kad vadina juos minotaurais - na ir pavadinimas - tipo mini taurai ar kažką. Tačiau mini padarais jų nepavadinsi - už mane, galiūną mažiausiai dviem galvom aukštesni! Maitino čia mus tikrai neblogai - net du kartus per dieną. Laisvėj nedažnai šitaip paėsti gaudavau.

Ir čia nutiko tai, apie ką mes ir galvoti buvome užmiršę - į gretimą kamerą atvedė... pradingėlį Gvaihirą. Kaip iš jo pasakojimo supratau, nieko blogo ten jam nenutiko. Ir ne piderai visai jį pagrobę buvo...

Gal trečią dieną (o gal naktį - langų juk nėra) atėjo pas mus tie patys minitaurai, tiktai kažkaip išsičiustiję - pasipuošę aukso apdarais. Matyt, mums įspūdį norėjo padaryti - dizaineriai nelaimingi (kaimo siuvėjas dažnai taip sakydavo). Viskas krypo į gerą pusę, bet čia viską sugadino mūsų vitalistas - atseit "tuoj aš juos padarysiu". Padarė... minotaurai vitalistą bardišių smūgiais. Aš su Jumira irgi atsilikti nuo mūsų gydytojo nenorėjome - aš bandžiau pasmaugti pas mane įėjusįjį, o šaulė - įspirti į kiaušus savajam (na, ji to niekada neprisipažins, bet aš ir taip supratau). Baigėsi tuo, kad mes visi draugiškai vorele patraukėme į lauką. Taaip... reginys lauke buvo pritrenkiantis, patikėkite manimi. Atsidūrėme didžiulės piramidės išorėje, kokių dešimties minotaurų aukštyje, ant pakylos. Ant jos, beje, stovėjo kažkokis tai svarbus asmuo (taip pat iš tos pačios raguotos giminės) ir miniai susirinkusiųjų žioplių piramidės apačioje kažką bandė įrodinėti. Na, mes pastovėjome, pažiūrėjome, palydėjo mus į piramidės apačią, ir pro ypatingai draugiškai nusiteikusią minią (iki šiol stebiuosi, kaip man nepraskėlė makaulės) nuolatinė palyda nugabeno mus į pajūrį. Ten be jokių papildomų klausimų mus patalpino į laivo dugną ir... į kelionę. Visai nieko buvo - net nesusivėmiau. Plaukėme gal tris paras, kol išlaipino mus į naują kalėjimą (anot jų) - negyvenamą nedidelę salą. Iš pradžių galvojom, kad nuspręsta mumis pamaitinti maitėdas, tačiau geriau apsižvalgę pamatėm, kad visai netoliese matosi iškyšulys, kaip mes nusprendėme - visai ne salos, o žemyno. Bent jau mes norėjome tuo tikėti. Ilgai negaišę, vos tik nuplaukė laivas, puolėme į vandenį ir spėriai nusigavome į pelkėtą iškyšulio krantą. Susiradome takelį ir patraukėme juo. Čia, beeinant, išlavinta mūsų klausa leido mums suprasti, kad priekyje kažkas traukia mums priešais. Visi išsislapstė kas sau, o aš, kaip tikras kariūnas, plikomis rankomis vidury tako laukiau to kažko. Sulaukiau... Iš krūmų išlindo toks nedidelis, beveik dvigubai už mane didesnis prakeiktas minitauras. Suka. Ir dar negyvą ožką užantyje besinešantis. Čia aš visai supykau ir puoliau jį kaip įniršęs tigras. Būčiau jį ir vienas prikūlęs, bet mano pakeleiviai, pamatę, kad viskas gali baigtis ir be jų pagalbos, atskubėjo ir užplumpino jį patys. Net pramankštinti savo galingųjų raumenų nespėjau. Tiek to - bus dar tų minotaurų! Užtat karo trofėjų turėsiu - puikią minotaurišką buožę - tiesiog prie delno limpa. Išbandžiau ją į jau negyvo minotauro-kaimiečio galvą - po poros smūgių iš jo makaulės liko tik košė. Pasičiupę vargšę ožkytę kiūtinome taku tolyn. Deja, netoli jis mus nuvedė - į pakrantę tos pat jūros. Pasukome atgal, bet čia staiga sutemo ir teko paėjėjus toliau nuo tako susiruošti nakvynei. Va čia ir paaiškėjo, kad ne be reikalo mes tampėmės ožką! Ginkluoti dantimis, šiek tiek išniekinome mes jos vieną šlaunį - minkšta, skani mėsytė - tikras skanumėlis po kalėjimo batonų. Tik va mūsų zombis-mentalistas su apetitu turėjo problemų - neįsiūlėme mes jai paragauti šio gardėsio. Taupi kokia! Na va, su pilnu skilviu ir nusnausti pats laikas. Taip mes ir padarėme. Eridė - sargyboje.

Demorhas