Didysis PA
 

Ryte patraukėme pagrindiniu keliu link hercogystės sostinės, pavadinimo nepamenu, nes nemėgstu geografijos. Pakeliui pasitaikė smuklė, kur pagaliau žmoniškai pavalgėm, išsimaudėm ir pamiegojom. Demorhas išprašė iš gailestingos širdies smuklininko šiokius tokius rūbus, o mes jau ketinome jį už pinigus rodyti, nes išties jo spalva labai jau įdomi pažiūrėti. Valgydami vėlyvus pusryčius ar tai ankstyvus pietus už goblinų pinigus, klausėmės klajojančio bardo baladžių. Įkvėpimo pagautas vitalistas dar pripasakojo visokių nebūtų nuotykių ir už tai buvome pavaišinti gėrimais. Bet teko keliauti toliau. Pakeliui sutikome klajojančius maldininkus, o mūsų vitalistas kad puls prie jų, lyg savo brolius būtų sutikęs. Kad pradės riaumoti kartu su jais: "KURKUUMA", o paskui dar užriko: "Gal yra čia didysis PA?". Ir pasirodo išties buvo. Iš minios iškepestavo toks į apsiaustą su gobtuvu susisupęs seniokas suktu senos sąvadautojos žvilgsniu. Elfas puolė maldauti senio palaiminimo, nors mano manymu, netgi urvažmogio prakeikimas vertesnis dėmesio. O po to, kad pradės jiedu kartu su Gvaihiru kažką stūgauti, vitalistui mano manymu net geriau sekėsi. Kitiems sektantams irgi taip pat pradėjo rodytis. Seniokas manydamas, kad elfas jo vietos gviešiasi, kad pradės rėkti ir seilėmis taškytis, rodyti į elfą pirštu iš šaukti, kad jis mažų mažiausiai antikristas. Mes visi kol kas susidomėję viską ramiai stebėjome, tačiau reikalai, aiškia, pakrypo į blogąją pusę. Tačiau vitalistas nepasimetė, sukerėjo ir jo balsas nuskardeno it trimitas, seniokas dabar jau tikrai įtikėjo, kad elfas šėtonas, tačiau visi jo pasekėjai kiek kojos neša pasileido kuo toliau iš šios nelemtos vietos. Vitalistas dar kartą sumurmėjo užkeikimą ir sustingdė Pą. Jį iškraustę praturtėjome krūva aukso monetų, kažkokiu kauliniu vėriniu bei sidabro sage. Suvyniojome visiškai nežmoniška poza sustingusį senį į jo apsiaustą ir susistabdėme kaimiečių vežimą. Tačiau pakeliui Demorhas užsigeidė išlupti Didžiajam Pą auksinius dantis, taigi kaimiečiai baisiausiai išsigando, kad ir jiems gresia netikėta mirtis, bet mūsų humanistas - vitalistas tiesiog nė pagalvoti apie jokias žiaurybes negali, tad viskas jiems baigėsi gerai. Taigi vos tik urvažmogis ištrenkė bedanti Pą per vežimo kraštą (paaiškinęs, kad pastarajam pasitaiko epilepsijos priepuoliai ir tai prevencinė priemonė, kad senis nenusikąstų liežuvio), mes atsisveikinom su valstiečiais ir patraukėm savo keliais.

Priėję eilinį kaimą, nusprendėme, kad pėsčiomis mums keliauti lyg ir nepritinka, taigi įsigysime vežimą. Pinigėlių dėkui „gerajam Pa" dabar turėjome. Tačiau vietinis elfas-račius pasirodė visiškai nesukalbamas, kad užsiprašė už vežimą, lyg tai būtų perlais inkrustuota karieta. Tačiau godumas - tai nuodėmė. Teko račių ir jo smalsią žmoną užmigdyti ir patiems pasikinkyti porą dailių arkliukų. Taigi riedėjome keliu kelias dienas ir naktis sostinės link. Naktimis vis jausdavau šalia esant keistąjį nemirėlį, tačiau nieko blogo jis man nedarė tai per daug ir nesukau sau dėl to galvos. Pakeliui sutikome iš goblinų medžioklės traukiančius barono karius, su kuriais prasilenkėme be nuotykių. Taip pat vieną labai puošnų riterį, kuris pasak vitalisto buvo iš tos pačios jį pagrobusių niekšų šutvės. Jį taip pat paleidome, tegul dar kiek pavaikšto žemele, išmuš ir jo valanda.

Artimiausiame mieste pavyko netikėtai brangiai parduoti kaulinį vėrinį, o už gautus pinigus nusipirkome ginklus, šarvus bei kitus reikalingus daiktus. O tada vėl pasireiškė mūsų narsuolis Demorhas. Užsigeidė mat jis kelnių su kišenėmis (kas tai per daiktas mes nė vienas nežinojome), tačiau mūsų urvažmogis kai užsiciklina ant ko nors, tai nors kuolą ant galvos tašyk, niekaip neišmuši. Numojęs į mus ranka patraukė į gatavų rūbų parduotuvę. Iš ten išlėkė it nuplikytas, tačiau su kelnėmis. Narsiai pareiškė, kad suderėjo su siuvėjo anūku, tokiu Petriuku, kelnes iš snukių daužymo ir varžybas laimėjo. Tačiau paragino visus kuo greičiau keliauti iš miesto. Dar pakeliui nusipirko iš kažkokios senės kubilą pieno, tipo labai sveika odai. Pastaruoju metu jis nuolat kasėsi, nes nusvilusi oda matyt buvo patapusi labai jautri. Tik Gvaihiras buvo kiek nepatenkintas staigiu išvažiavimu, mat ketino įsikinkyti į gerai apmokamo samdinio jungą.

Taigi sukrovę visus pirkinius į vežėčias pasukome gimtosios hercogystės pusėn.

Eridė