Tikriausiai pastarieji įvykiai (turiu omeny du paskutiniuosius visiškai nevykusius savo ilgų kojų pakratymus) turėjo kažkokių neigiamų pasekmių mano vargšės galvos veiklai, nes viską sunkiai ir miglotai beprisimenu. Kalbėdamas apie pirmąjį kartą, kai taip nesėkmingai buvau nugalabytas, turiu omeny naujojo savo nevykėlio kompaniono pastangas, padarytas ta linkme. Jis, aišku, be galo tuo didžiuojasi, nors aš ir nematau tam pagrindo. Na, nebent asmeninis smulkus mano neapsižiūrėjimas - kas gi galėjo pagalvoti, kad to asilo net ir trys raganosiai iš jo aprūdijusio kevalo neiškrapštytų, ką jau kalbėti apie tris nusususius vilkpalaikius, kuriuos ant to urvažmogio užsiundžiau. Greičiausiai šie buvo apsvaigę nuo pastarojo skleidžiamo dvoko ir nesugebėjo tinkamai susitvarkyti su tuo reikaliuku. Aišku, visa tai sužinojau tik keliaudamas šviesos tuneliu, iš didžiojo Iluvataro, žmonių ir kitų rasių bei visokių mišrūnų dar vadinamo Dievu, o kartais tėveliu ir kitais vardais. Kaip ten bebūtų, šiąnakt drėkindamas kažkokios pašiūrės sieną kažkokiame pajūrio miestelyje ir užvertęs galvą į žvaigždėtą dangų, kuriame viską gožia puikusis Earendilas, smulkiau prisimenu paskutinįjį nelaimingą savo nutikimą, verčiantį susimąstyti apie mano pasirinktą kelią.

Viskas prasidėjo tada, kai sunkiai suvokdamas kas vyksta, atsibudau apsuptas keturių naujųjų savo draugų, gulintis vidury kažkokių laukų ir visas išterliotas žalsvomis putomis. Be to - visiškai nuogas. Supančiųjų žvilgsniai buvo tokie alkani, kad aš suabejojau jų humanoidine prigimtimi ir jau tikėjausi išvysti kokius nors įmantrius valgymo įrankius purvinose rankiūkštėse, o putas palaikiau kažkokiu nematytu prieskoniu. Pamažu grįžtant sąmonei prabudo ir profesinis smalsumas, ir tuose prieskoniuose pažinau prikėlimo esencijos poveikį, kurį tiek kartų esu regėjęs savo vitalistiškoje praktikoje. Žinoma, tuo pat metu visą mano esybę užgriuvo prisiminimai ir nauji klausimai, į kuriuos karštligiškai bandžiau rasti atsakymą. Kodėl ir kokiems tikslams aš vėl šiame pasaulyje? Nejaugi ši purvina kompanija, vadovaujama greičiausiai tos apsvilusios būtybės, kurioje jau per pirmą susitikimą sunkiai pažinau urvažmogį, ištraukė mane iš šviesos tunelio, kuriuo taip nerūpestingai skriejau į neištirtus ir viliojančius tolius, vien savo šlykštiems pasilinksminimams ar niekingam kerštui. Viskas pasirodė kur kas proziškiau - jiems reikalingas gydytojas. Kaip prašytojai jie elgėsi labai įžūliai ir, beje, ne pirmą kartą. Dabar jūs paklaustumėt, kodėl aš sutikau? Aš pats dažnai savęs to klausiu ir šiandien manau, kad tuo metu buvau apsėstas aklo keršto troškimo ir slapta puoselėjau viltis kaip nors atsigriebti už tokią žeminančią mirtį. Taigi, aš sutikau. Vėliau daug kas pasikeitė. Nusprendžiau, jog tai puiki proga tobulinti savo, kaip vitalisto įgūdžius. Juk ši kompanija - tai tikra keliaujanti karo ligoninė! Nukirstos ausys, kojos, rankos, lyties organai ar dar blogiau (ar begali būti blogiau??) ir visa tai per vieną dieną ar net valandą! Su tuo nesusidursi jokioje vitalistų mokykloje, negausi tokios patirties jokiose stažuotėse ar simpoziumuose! Tai tiesiog didžiojo Iluvataro man įteikta dovana! Ar begali būti geriau? Atsakymas vienareikšmis. Štai taip aš prisijungiau prie naujųjų savo sėbrų. Bent jau tiek pamenu.

Prisidėjus man prie šitos šutvės, iš pradžių viskas klojosi lyg sviestu patepta, jei nekreiptume dėmesio į tai, kad niekas čia neturėjo menkiausio supratimo kur eiti ir ką veikti. Vieni svaičiojo apie kažkokią pilį, kiti apie tolimus giminaičius senukus ir jų palikimus, tretiems buvo vis viena, kur eiti ir ką veikti. Be to, skrebutis (kaip aš pavadinau sau mūsų urvinį žmogų) dar skundėsi prakeikimu, kurį greičiausiai labai pelnytai užsitarnavo prieš pasirašydamas kažkur vieninteliu savo mokamu - randų raštu. Kai sulopiau visų užpakalius, galiausiai buvo pasirinkta ir kryptis - pajūris. Ten sėsim į laivą ir plauksim į naujas žemes, nes čia mums darosi ankšta. Dėlto galiausiai sutarė ir abu elfai, ir abu žmonės, ir net skrebalas. O čia jau artėjo ir antrasis mano dangun ėmimas. Kaip jau minėjau, viskas iš pradžių buvo lyg sviestu patepta, gal net per daug. Palikome už nugarų eilinį kaimiūkštį, prasilenkėme pakeliui su keliais įvairaus plauko šmikiais ir viskas buvo puiku. Yra žmonių tarpe toks posakis - iš didelio debesies maža lietaus, tačiau šį kartą viskas buvo atvirkščiai ir beveik tiesiogine prasme. Priekyje, tiesiai virš mūsų minamo kelio pakibęs tamsus debesėlis turėjo mums aiškiai sakyti - "jums šakės!" ar kažką panašaus. Matyt mūsų trečiosios akys, ir visos kitos taurios ir nevisai kūno angos žiūrėjo į visas puses bet tik ne ten kur reikia - niekas nepajuto atslenkančio blogio. Tiesa, mūsų žaviausioji mentalistė, kuri dar pasirodė esanti ir pamėklė, eilinį kartą įrodė taisyklę - toks prie tokio limpa, tik gaila per vėlai. Kaip supratome iš jos nerimastingo veblenimo, kažkur priešakyje mūsų jau tyko senas pažįstamas (ne mano) nemirėlis. Tik tada visi nusprendė aplenkti prakeiktąjį debesėlį su visais jo siūlomais malonumais. Kažkada girdėjau žmones sakant "ne iš molio drėbtas" ir "ne iš kelmo spirtas". Debesėlis kaip tik toks ir pasirodė. Galingų mūsų proto pastangų išdava - genialusis planas apeiti debesėlį iš kairės - nepavyko! Dabar galima būtų keiktis, kad galbūt iš dešinės mums būtų pasisekę... O tada... Nelabasis debesis išspjovė šiek tiek mažesnį ir šis pasuko link mūsų. Gyvenime teko su daug kuo kautis, tačiau su debesimi?! Ką gi, visi pasiruošė...

Net egzistuojant tokiai substancijai kaip prikėlimo esencija, mirtis tikrai nesuteikia malonių pojūčių. To jokiu būdu nepalyginsi su sėdėjimu kaimo alubaryje ir ant kelių sėdinčios pupytės kirkinimu, tai jau tikrai. Puikiai tai suprasdamas ir prisimindamas pastaruosius įvykius, o ypač su giliu kartėliu - mano žandikaulyje įstrigusį skrebučio kalaviją, stengiausi laikytis šiek tiek atokiau ir visu kūnu gėriau į save Jėgą, ruošdamasis nenuspėjamam.

Tiesą sakant, pamačius tai, kas dribtelėjo iš to sumauto debesėlio, net apėmė palengvėjimas. Apie tokius padarus ne kartą girdėjau iš girtų žmonių, urvažmogių ir dvorfų, kuriuos tekdavo gydyti nuo per didelio kiekio išgerto elio ar ko nors stipresnio, arba iš vargšų prasčiokų, kliedinčių apie iš žvaigždžių nusileidusius žaliuosius žmogelius. Žinoma, tose kalbose dar būdavo minimi balti žirgai, tačiau čia jų nebuvo. Buvo tik bjaurūs, maži, žali ir žvynuoti neūžaugos, raguotomis galvomis ir nutriušusiomis uodegomis ant mažų spuoguotų užpakalių. Apie tai, kad jie galbūt protingi, liudijo tik rankose mėšlungiškai gniaužiami ginklai. Kokie tai buvo ginklai, sunkiai galėjau įžiūrėti stovėdamas už kitų nugarų, tačiau viskas greitai paaiškėjo prašvilpus pro ausį pirmai strėlei. Išgirdęs šalia skambtelėjusią templę, supratau, kad užnugaryje likau ne vienas - Jumira, mano naujoji pažįstama, dirbo stebėtinai vikriai. Jau ne pirmą kartą pasigailėjau išbandęs kažkada su ja savo galingąjį mirties pirštą (kam neaišku - tai tikrai ne pirštas ir jokia kita kūno dalis). Deja, šiandien sunkiai pamenu visą tą maišatį, ir negaliu pasakyti, ar taikliosios elfės paleistos strėlės ką nors kliudė. Tačiau gerai pamenu, kad būti užnugaryje staiga tapo nelabai saugu, kai nosimi į žemę, kaip paprastai jis mėgsta daryti karčiamose, pačiame kovos įkarštyje apsivožė skrebutis, o neužilgo, krauju trykštančią bigę į viršų užvertė ir Eridė-mentalistė. Likęs vienas, pėdsekys įnirtingai muistėsi į visas puses, tačiau sunkiai tvarkėsi su pragaro išperomis. Štai tada ir paaiškėjo visas padėties su žaliaisiais žmogeliukais rimtumas - prasčiokų paistalai ir girtųjų šveplenimai pro išmuštų dantų švarples apie "žaliąjį siaubą" pasirodė beesantys gryniausia tiesa! O aplinkui, atrodo jau seniai, švilpė nebe strėlės, bet kirvukai!

Apimtas beprotiško ir nepagrįsto pasiaukojimo - kitaip negaliu paaiškinti mane išjudinusios jėgos, pavariau savo vargšą arklį pasitikti atskrendančių kirvių. Jam, turiu omeny bėrąjį, pasisekė geriau. Supratau tai, vos tik šis žengė pirmuosius plačius savo arkliškus žingsnius. Smūgis vos neišvertė iš balno. Į galvą pirmiausiai šovė mintis - "keistas kirvukas, įdomios formos pentis ir rankena, tikriausiai patogi paimti". Kad kirvukas styro mano krūtinėje, suvokiau ne iš karto. Po to aplinkui jau niekas nebeegzistavo, tik tvirtai mano nuosavoje krūtinėje įstrigęs kirvis. Prieš akis ėmė suktis spalvų ir vaizdų karuselė - štai aš mažas mokausi skaityti pirmąsias runas, pirmą kartą į rankas paimtas lankas ir besispardanti su strėle šone kaimynų višta; pirmieji senojo mokytojo Varielio antausiai už gleivių dėmę prie atvirų lauko būdelės durų; girtos nekaltybės praradimas už nudžiautus tėvo auksinius sostinės dvorfų kvartale... Visa tai ir dar daugiau spėjau pamatyti prieš akis kol vėl liko tik kirvukas. Su nepakeliamu skausmu susigražinau kažkur slystančią sąmonę ir griebiausi traukti kirvį iš krūtinės. Jei kirvis būtų elfų mėgstamas ginklas, galbūt man tai būtų padėję, tačiau tuo metu sekėsi tikrai ne kaip. Vis dėlto kažkokiu būdu aš jį išlupau. Sukaupęs paskutines jėgas vėl sučiupau bepabėgančią sveiką ir pilną nuovoką ir stebuklingu būdu išsilaikęs ant bėrojo, pabandžiau gydytis savo menu. Berods man nepavyko, ir, prieš atsiveriant virš manęs šviesos tuneliui, pamenu pastebėjęs iš burnos ir nosies besistengiančius ištrūkti nuostabius raudonus burbulus.

Pabudęs žaliose putose pamaniau, kad tai jau kažkur mačiau, tik žvelgiančiųjų į mane akys buvo dar alkanesnės, visi nuo galvos iki kojų kruvini, o kai kurie ir be galūnių. Kelionė iki artimiausios karčemos užtruko. Tam trukdė ir bendrų negalios ir mano paties įvairiapusiškas poprisikėliminis silpnumas. Didysis Iluvataras pagailėjo kompanijos ir pakeliui jau nesuteikė kitos galimybės pasigalynėti su žaliaisiais žmogeliukais ar kitais iš pirmo žvilgsnio nekaltais padarais.

Po sočių pietų kaimo karčemoje, dantis besirakinėjančių gaujos narių vaizdelis buvo beveik idiliškas, jei ne viską bjaurojantys gyjantys randai, gumbai ir mėlynės. Mano praktika čia tikrai bus sėkminga. Baigiau paskutinį ir sunkiausia darbą - prisiuvau ir sugydžiau Eridei pėdą, todėl galima buvo atsipūsti visiems. Atsipūsti prieš tęsiant kelionę prie jūros.

Kiek pamenu, sekėsi puikiai. Pakeliui, vienoje iš kryžkelių, besislepiantį nuo saulės po skelbimų medžiu, sutikome net kažkokį juokdarį vardu Petriukas. Lyg ir pažįstamas su mano naująja šutve. Iš pradžių kalbos sukosi apie šaudymo lanku turnyrus, vėliau Poviliukas, t.y. Petriukas pradėjo verkšlenti apie apiplėštą tėvą, atimtus pinigus ir kitas tokias nesąmones. Niekas nesusigraudino. Na, negaliu laiduoti tik už arklius. Kaip ten bebūtų, berods skrebutis arba Treisas altruistiškai pažadėjo nubausti sėkmės džentelmenus, jei tik šiuos sutiksiąs. Kalba apie pinigų grąžinimą neėjo. Sprendžiant iš ištįsusio Pylipuko, t.y. Petriuko veido, šis nieko ypatingo ir nesitikėjo. Niekuo neįpareigojantis paplepėjimas. Tegul džiaugiasi, kad anie du galvos nenušniojo.

 Kitoje upės pusėje išsibarsčiusio miesteliūkščio keltas aiškiai mūsų nelaukė. Bent jau šiame krante. Žinoma, čia ne sostinė. Net provincialios musės čia ne taip užknisa, nes niekur neskuba. Na bet maudynės nepakenkė nei man nei bėrajam, nei dar kuriam. Mieste vėl atgimė svaičiojimai apie pilis - kai kurie negalėjo atplėšti akių nuo šalia upės stovinčio vieno iš tokių statinių. Tačiau priešais stovintis pastatas aiškiai nekėlė pasitikėjimo ir vis labiau panėšėjo į kareivines. Galiausiai gauja apsistojo prie "jūrinio" plano. Iš vietinių kalbų buvo aišku, jog uoste stovi keletas laiviūkščių, o greitai turėtų pasirodyti ir kitas laivas, kažkaip susijęs su netoliese esančiu archipelagu. Galbūt tai mūsų šansas.

Dabar, stovėdamas prie pašiūrės sienos, ir vėpsodamas į naktinį dangų turėčiau rimtai pagalvoti apie tolimesnius savo planus. Žinoma, praktika čia gera, tačiau dažnos mirtys, turiu omeny tik nuosavas, nieko gero nežada.

Tenusprendžia gero alaus bokalas!

Tingolas.
X miestas - Y miestas