Raguotas lietus
 

Galiausiai "prikalbinom" laivo kapitoną paimti mus kartu. Aišku jis neturėjo kito pasirinkimo, nes mes galima sakyti įrašėme save į keleivių sąrašą jo nė neklausę - sušokome į jau išplaukiantį laivą. Kadangi neitin mėgstu vandens keliones, tai ne kažin ką ir tepamenu iš šios kelionės - daugiau rūpinausi savo sveikata. Na, bent jau pirmąją dieną. Miglotai prisimenu, kad mus vijosi kažkokie du tipai ant skraidančių kilimų, nuo kurių draugijos turėjome gana grubiai atsiprašyti. Užtat dabar pas mūsų pėdsekį du pusėtini kilimukai. Visgi minkščiau sėdėti... Laivas praplaukė pro Archipelago salas, užsukdamas į vieną iš jų, kur buvo pakrauta kokių tai prekių. Toliau mūsų šaunusis kapitonas sutiko pamėtėti mus iki Juodojo žemyno. Nepamenu tik ar savo noru. Jei atmintis manęs neapgauna, jis lyg ir minėjo, kad jo gelda neatlaikys tokios kelionės. Mums buvo nusispjaut į jo sapaliojimus. Juolab, kad visa jo komanda buvome mes. Kitos įgulos laive nebuvo.

Kita diena mano atmintyje pasiliko kur kas aiškesnė. Vos tik įdienojus pastebėjome aplink laivą virš vandens plaukiančius tirštus debesis. Kažkam iš mūsų (bet tik jau ne man) atėjo į galvą mintis kad šitie debesėliai labai jau panašūs į mūsų kadaise matytus žaliųjų žmogeliuku peryklas. Debesys artėjo prie laivo kol apsupo jį iš visų pusių. Nebuvo kur dėtis, tad įplaukėme tiesiai į pieno baltumo tirštą miglą. Ir čia atisitiko tai ko mes tikėjomės, tačiau visai nelaukėme - iš debesų pradėjo kristi tie patys skaudžiai pažįstami žali velniukai. Gyvas jų galas - tikra kruša! Gerai dar kad didžioji jų dalis į laivą nepataikė ir krito tiesiai į jūrą! Dideliam mūsų komandos nustebimui pasileidau į laivugalį, į kapitono bei kitas gyvenamąsias kajutes ir užsidariau duris. Apsidairiau po kapitono kajutę kokių šarvų, nes buvau vienmarškinis, o kautynėse, kiek teko girdėti, geras tonas reikalauja būti su visa tam priklausančia atributika. Juo labiau, gera atsimenu kaip tie velniai pastarąjį kartą mus aptalžė. Žodžiu iš jų tikėjausi visa ko blogiausio. Deja, jokių padorių drapanų nepastebėjau, tad teko strimgalviais vėl lėkti atgal į denį, kur tikriausiai jau vyksta mūšis. Vitalistas su šaule stovėjo laivo priekyje, pėdsekys su mentaliste denyje arčiau pirmgalio, kapitonas liko tvirtai įsikibęs į šturvalą. Jam pirmiausiai ir kliuvo. Visai šalia jo bumptelėjęs velniokas suspardė vargšą kapitoną kaip obuolį ir dar kirviu vožtelėjo. Vienas įkrito šalia „Klišosios Akies" (čia mūsų vitalisto indėniškas vardas) ir Jumiros. Po vieną raguotąjį teko denyje buvusiems Treisui ir Eridei. Pačiu laiku iškišau nosį iš už durų - dar du nelabieji pliumptelėjo kaip sykis už Treiso ir Eridės nugarų ir prieš pat mane. Na, kautynės vyko gana linksmai, nepaisant to, kad sveiką kailį išnešti tikrai nelabai tikėjausi. Savo priešininkus paguldžiau dviem įmantriais bei apgaulingais kirčiais. Dviejų nėra! Pasileidau į priekį padėti saviškiams, tačiau priešais mane išdygo dar viena raguota neužauga. Spėjau dar pastebėti, kad Jumira su „Klišarankiu" žaidžia futbolą, o jų kamuolys - vienas iš raguotųjų! Va čia tai bent! Na aš taip pat atsipalaidavau. Matyt nėra čia taip jau labai pavojinga. Dar pastebėjau kad denyje besikovę mano bendrai vieno iš svečių taip pat atsikratė. Narsiai puoliau trečiąjį saviškį, patikėjęs kad užteks tik pagąsdinti bei gerai kvėptelėti jam į marmūzę. A-ou! Tas nelabasis kad tvojo man į žabtus, tai ir kvėpuot noras praėjo! Čia dabar kas - jie dar ir kovoti moka?! Na, jei taip tai ir aš ne kitaip! Su šiuo bestija teko pasiterlioti - matyt jų vyresnysis buvo. Man besipešant su velioku, dar keli įkrito į laivą ir vienas jų jau taikėsi prisidėti prie manojo raguočio. Bet vitalistas su šaule matyt pavargo sportuoti, tad jų velniokas, ištaikęs progą, iššoko į jūrą - tolyn nuo tokių bepročių. „Klišius" prisiminė, kad ne tik lankais „moka" šaudyti, bet ir kerėti kadaise mokėsi. Jumira parodė ką sugeba su lanku išdarinėti. Žodžiu, kautynės ilgai nebetruko - kas liko gyvas iš raguotųjų - uodeguotųju patys iššokinėjo už borto.

Apsilaižę žaizdas, vadelėjome laivą toliau patys, nes kapitonas neišgyveno po to, kai velniai pavaišino jį kirvių pentimis. Vakarop mūsų laivo laukė nemažas išbandymas - prasidėjo audra. Matyt, ji ne tokia jau ir didelė buvo, nes mes išgyvenom! Šiaip ne taip, patys nelabai suprasdami kurioj pasaulio daly esam (na bent jau aš tai tkrai), prilaukėm sausumą.

Kokia pragaras mūsų laukia šitam pasaulio kampe?..

Demorhas