Ką veika požemiuose drakonai, arba kaip lengviausia tapti herojumi, gražuole ar pabaisa?
(straipsniokas skirtas ne žaidėjams, nes žaidėjams čia nėra ką skaityti)

Autorius: Kastytis Beitas
Originalas spausdintas fenzine "Dorado raganos".

Kas čia vyksta?

Galėtų paklausti ne vienas protingas žmogus, apsilankęs patalpoje, kurioje žaidžiami vaidmenų žaidimai (toliau - VŽ). Iš pirmo žvilgsnio tai primena emociškai nestabilių, o gal net ir valstybės saugumui pavojingų anarchistų susibūrimą - už stalo sėdinčio jaunimėlio (nebūtinai) grupelė labai garsiai šaukia, dažnai kartojamos frazės "Puolu", "Tu - lavonas" ir "Metu prieš protą". Kartais grasinama versti duris, lipti per sieną ar, neduok Dieve, pasikėsinti į visuomenės saugumą garantuojančio pareigūno sveikatą, gyvybę ir skaistybę. Tarpais tarp šūksnių mėtomi kauliukai.
Pasakius, jog tai žaidimas, galbūt taptų aišku tik viena - kad visi kartu fantazuoja ir iš to gimsta kažkoks veiksmas...

Šie nuotaikingi žaidimai ir vadinami vaidmenų žaidimais. Vaidmenų - ne dėl to, kad scenoje reikėtų vaidinti, greičiau todėl, kad žaidėjas turi savo veikėją, už kurį gyvena žaidime. Žaidėjui nereikia vargintis ir pačiam švaistytis ginklu, bandyti išsilaikyti balne ar netgi imituoti šiuos veiksmus. Jam tereikia pasakyti: "Mano veikėjas daro (arba - aš darau) tą ir aną"... Pavyks šis veiksmas ar ne (atsikels herojus, pargriuvęs nosimi į balą, ar liks tenai gulėti), priklauso nuo to, kaip bus išmesti kauliukai. Juk turi kažkas suvaidinti "žabalo" likimo vaidmenį. Kauliukai, vartojami VŽ, skiriasi šonų skaičiumi - gali būti 4-, 6-, 8-, 10-, 12-, 20-ainiai. Ypač "kaulingas" žaidimas yra "Dungeons and Dragons", pasižymėjęs ypač griežtomis taisyklėmis. Dabar atsirado žaidimų, kuriuose kauliukai beveik nenaudojami - meistro intuicija sprendžia, pasiseks tau užvožti priešui per makaulę ar trenksi į šalimais augantį medį...

Meistras yra tas, kuris vadovauja paradui (atsiprašau, žaidimui) ir seka pasaką (Jūs ką tik sutikote trolį... Trolis labai didelis ir baisus... Iš kitos pusės jūsų link bėga kitas trolis... Dar didesnis ir baisesnis... Tai ką, vaikučiai, dabar darysim?). Kai kuriose žaidimų sistemose jis vadinamas dar istorijų pasakotoju (storyteller) ar kaip nors kitaip, bet tai esmės nekeičia - vis tiek meistras yra ta šlykštynė, kuri gali numesti žaidėjams (tiksliau, jų herojams) ant galvų šimtatūkstantinę priešo kariuomenę, ir nieko jam už tai nebus (net ir algos už tai negauna). Meistras kuria žaidimo siužetą ir vaidina herojų sutinkamus veikėjus, pvz., tuos pačius baisiuosius trolius. Ši šlykštynė (meistras), beje, žaidėju nevadinamas.
Žaidžiama, žinoma, grupėmis - vienas lauke ne karys (turbūt ir ne magas). Dažniausiai žaidime dalyvauja 4 - 7 žmonės.

Kaip gimsta žaidimo herojai? Pasak vieno iš patyrusių meistrų K. Beito, veikėjas dažnai turi paties žaidėjo asmenybės bruožų. Tai ypač būdinga pradedantiesiems, o daugiau pažaidęs pradeda eksperimentuoti ir nebedaro iš veikėjo savo kopijos. Veikėjai turi tam tikras savybes, kurios nurodo jų fizinius ir psichinius sugebėjimus. O šie savo ruožtu lemia (kartu su metamais kauliukais), kaip veikėjui pasiseks tai, ką jis susiruošė daryti. Tarp tokių savybių galima paminėti jėgą, miklumą (sugebėjimas manipuliuoti daiktais), vikrumą (sugebėjimas laipioti sienomis, medžiais ir šiaip išstovėti ant kojų), protą, išmintį, pastabumą, žavumą, sveikatą, galią (psichinę ar maginę), atsparumą. Visas šias savybes, kad nepamirštų, žaidėjas užsirašo į veikėjo lapą.
Kartais būsimos veikėjo savybės nustatomos metant kauliukus - tuomet jos vertinamos taškais. Kuo daugiau taškų išmeti, tuo daugiau proto gauni (kad taip gyvenime būtų galima...). Paskui pagal gautą paveikslą parenkamas atitinkamas veikėjas - jei fizinė jėga maža, tai jam turbūt geriau tapti kokiu intrigantu, nei kariu. Įgūdžiai ir savybės gali būti perkami žaidimo metu. Supuvę kapitalistai kūrė vaidmenų žaidimus, iš karto matosi.

Veikėjus galima pasirinkti pagal įprastą archetipą - barbaras raumeningas, magas beširdis, gražuolė graži, pabaisa baisi... Daugelyje žaidimų sistemų veikėjai turi priklausyti kokiai nors klasei, kuri irgi lemia jų sugebėjimus ir interesus. Ši klasių "sistema" (žynys, karys, magas, vagis) išrutuliota žaidime "Požemiai ir drakonai" ("Dungeons and dragons"). Kadangi tai pirmas VŽ, galima sakyti, kad tai VŽ klasika.
Pretenduojantys į originalumą nori, kad jų veikėjai elgtųsi priešingai, nei iš jų tikimasi - barbaras skainioja pievoje ramunėles ir deklamuoja Šekspyrą, magas turi suicidinių polinkių, nes jam nuolat pagirioms skauda galvą, gražuolė žvaira, o pabaisa nešiojasi kosmetinę. Tačiau veikėjų skirstymo į klases laikosi ne visos VŽ sistemos.
Vienas žaidėjas gali žaisti ir už keletą veikėjų. Tiesa, tokiu atveju, pasak K.Beito, vienas veikėjas dažniausiai būna "tikras", o kitas - jo pagalbininkas. Arba - abu "tikri", bet nuobodžiai vienodi. Tad žaidimui tai nieko doro neduoda.

Dažnam nežaidžiančiam VŽ asocijuojasi su nuolatiniu priešų galabijimu, kovomis ir kraugeriškumu. Yra ir toks veikėjo tipas, vadinamasis Combat Wombat - toks mielas padarėlis, egzistuojantis tam, kad visus sutiktus žudytų, ir kaip sakoma, kautis jis moka geriau nei vaikščioti. Bet juk veikėjo charakteris priklauso nuo žaidėjo pasirinkimo, tad pacifistas, ko gero, irgi turėtų ką veikti VŽ... Tuo labiau kad ir kiekvienas meistras padaro žaidimą skirtingą: pas vienus gali vykti ištisos kautynės, pas kitus herojų laukia mažai kovų ir daug festivalių, rungčių, šokių.

Veikėjas turi tam tikrą lygį, kuris priklauso nuo jo patirties ir sugebėjimų. Žaidėjai pakyla į aukštesnį lygį kaupdami patirties taškus, gaunamus įveikus kliūtį ar pasiekus tikslą.
Žaidime dalyvauja ir nevaidinami veikėjai (NPC - Non - Player Character) - tie, už kuriuos žaidžia meistras. Jie gali būti epizodiniai (fermeris, einantis per kelią) arba turėti didžiulę reikšmę žaidimo siužetui (veikėjus nuolat persekiojantis bloguolis). Tokiais NPC gali būti pabaisos, o pabaisa - tai bet koks padaras, priešiškas veikėjui (drakonas, orkas, ateivis, robotas...). Populiariausios pabaisos VŽ, ko gero, - vampyrai. Kai kuriose žaidimų sistemose ("World of Darkness") veikėjai patys būna pabaisos, pvz., tie patys vampyrai.

VŽ ypatingi tuo, kad juose laimėti ar pralaimėti kaip ir negalima... Nelaimi joks pavienis žaidėjas, nelaimi nė visa grupė - juk nėra prieš ką jai laimėti. Žaidimas gali trukti septynerius ilgus metus ir baigtis tada, kai žūsta dauguma veikėjų. Arba kai nusibosta... Tad žaidimo tikslas vienas - malonumas. Be to, VŽ gali būti naudojami kaip mokomoji priemonė: pasaulio kūrimas reikalauja išsamių žinių, ko gero, visose mokslo srityse...
Jei veikėjas žūva tebesitęsiant žaidimui, žaidėjas gali pasirinkti kitą ir žaisti toliau. Pastaba "kompiuterastams": VŽ - "neužseivinami"! Jūsų herojus iš dausų nebegrįž... nebent tai būtų specialiai įvesta į žaidimo siužetą.

Kas užsikrečia VZ ir ar tai mirtina?

Pasak K. Beito, vaidmenų žaidimai - epideminis dalykas, nes kai kas lengvai užsikrečia ir ilgai serga. Susirgti šia pavojinga liga labiausiai rizikuoja jaunimas, tarp kitko, merginos kur kas lengviau atsispiria epidemijai, - šis faktas dar karta patvirtina teiginį, kad vyrai neteisėtai laikomi stipriąja lytimi¹⁷.
Kaip teigia daugelis propaguojančių VŽ, tai puiki priemone įgyvendinti savo fantazijas, kompleksus (tai gal VŽ užsikrečia tie, kas negali to padaryti realiame gyvenime?) Pasak kai kurių, daugelį nežaidžiančių piktinantis, smurtas žaidimuose niekam nekenkia - tiesiog žaidėjas turi progą išsikrauti, niekam nepadarydamas realios zalos.

Tačiau nuo 8 dešimtmečio pabaigos VŽ gan smarkiai puolė krikščionys fundamentalistai. Žaidimai buvo kaltinami okultiniu turiniu bei savižudybių ir nusikaltimų skatinimu. Atakos suaktyvėjo po to, kai 1982 m. birželį nusižudė vienas vaikinukas, Irving "Bink" Pulling. Dėl ko nusižudė, nežinia, berods tuo metu buvo depresijoje visai dėl kitų priežasčių, tačiau jo motina apkaltino "Dungeons and Dragons", kuriuo sūnus labai domėjosi, ir įkūrė BADD (Bothered about Dungeons and Dragons) (Sunerimę dėl "Požemių ir Drakonų") draugija. Be to, ši moteriškė tikėjo, jog jos sūnų žaidimo metu prakeikė vienas jo mokytojas, prieš kurį (ir prieš pačią mokyklą) buvo iškeltas teismo procesas. BADD organizacija nebeveikia nuo 1997-uju.

Pastaruoju metu aistros dėl VŽ aprimo. Kartkartėmis žaidimus užsipuola nedidelės fundamentaliųjų krikščionių grupės savo TV laidose. Lietuvoje atviros kovos kaip ir nepastebėta - turbūt todėl, kad nedaug kas iš ne fantastų apie VŽ egzistavimą nutuokia. Kur kas dažnesni atvejai, kai buvęs žaidėjas (ar fantastas), pasinėręs į naujų dvasinių vertybių pasaulį - religiją, pirmiausia išmeta visus žaidimus ir fantastiką.

Iš tikrųjų ryšio tarp savižudybių ir VŽ nerasta. Atvirkščiai, tyrimai rodo, kad žaidėjai žudosi rečiau nei nežaidžiantys jaunuoliai, ir įvykdo mažiau nusikaltimų už savo amžiaus grupės vidurkį.
VŽ dar vadinami interaktyvia literatūra, - tai reiškia, kad žaidimo metu gimsta literatūros kūrinys, "pasakojamas" ne vieno autoriaus, o keleto. Daugiausia čia turbūt meistro nuopelnų - juk jis planuoja siužetą, bet (žr. žemiau) žaidėjų (ir dar tokių nemąstančių padarų, kaip kauliukai) vaidmens irgi nereikia pamiršti. Ne vieno snobo keikiami kaip antiintelektualūs, žaidėjai įnešė šiokį tokį indėlį ir į "tikrąją" literatūrą. Kai kurie iš jų rašo patys, dažnai remdamiesi žaidimų patirtimi. Tačiau į klausimą, ar tiesa, kad rašantis, piešiantis žaidėjas yra veikiau išimtis, nei taisyklė, K. Beitas atsakė teigiamai - žaidimas kitas dalykas, nei "popierinis" rašymas, ir čia dalyvauja skirtingi žmones.

Na, gal greičiau kai kurie žaidžiantys mažiau rašo (kadangi savo fantazijas "išžaidžia"), o kai kurie gali, atvirkščiai, išižaidę patirtį iš žaidimo pasaulio perpasakoti kitiems... Yra ir vienas priešingumas tarp rašančių ir žaidžiančių - rašantys rašo individualiai, o žaidžiantys VŽ žaidžia grupėmis... Bet būna atvejų, kad vienišiai paaugliai ar studentai, per VŽ grupes įsigyja nemažai draugų ir "nuvienišėja".

Žaidėjams - džiaugsmas, meistrui - vargas...

Yra manančių, kad VŽ - tai ne žaidėjų, o meistro žaidimas, atseit jis gaunąs didžiausią malonumą. Jei meistras komanduoja žaidėjams, ką jie turi daryti, taip ir yra. Bet jei žaidėjams paliekama didelė laisvė, meistrui pasidaro nebe taip paprasta su jais susitvarkyti. Kai K. Beitas kadaise norėjo scenarijuje įgyvendinti vieną idėją, teko žaisti trejus metus, kol tai pavyko, nes niekaip nepavykdavo žaidėjų atvaryti į tą vietovę, kur reikia...
Turi meistras ir kitokio vargo su nenuoramomis žaidėjais. Mat jam parankiausia, kai žaidėjai eina grupe, neišsiskirstydami - tuomet juos lengviausia suvaldyti. Jei grupė suskyla ir kiekvienoje vyksta atskiras veiksmas, žaidimas labai pasunkėja. Todėl pirmųjų žaidimų veiksmas ir vykdavo tunelyje - ten tėra tiktai viena kryptis... Bet tai greitai atsibodo ir atsirado laisvesni, su veiksmu atviroje vietoje, žaidimai. Beliko meistrui "kišti savo trigrašį", kad žaidėjams nesinorėtų atsiskirti. Dažniausiai "separatistams" liūdnai baigiasi, ir tenka grįžti atgal.
Ne tik žaidėjui, bet ir meistrui tenka kauliukus mėtyti. Pvz., meistras žino, kad žaidėjų krūmuose gali tykoti šernas. Tuomet jis meta kauliukus ir nuo šio rezultato priklauso - bus šernas krūmuose ar liks tiktai teorine galimybe... Tai daro žaidimą įdomesnį ir pačiam meistrui - ne viskas, kas jo suplanuota, pavyksta...
Protingas žaidimo meistras turi dar ir kitokių problemų: kad viskas jo pasaulyje būtų apgalvota ir logiška. Dažnai nekreipiama dėmesio, pvz., į ekologiją - požemyje apgyvendinami drakonai, kitokie žvėrys, orkai, dvorfai - bet negalvojama apie tai, ką jie visi tenai valgo, kodėl vienas kito neišskerdžia.

Vienas lauke - ne...

Žaidėjai mėgsta burtis ne tik pavienėmis grupelėmis, bet ir į didesnes draugijas. Labiausiai organizuota ir geriausiai veikianti, ko gero, yra RPGA (Role Playing Games Asociation), kuriai priklauso virš 30 atskirų klubų bei daugiau kaip 8000 narių. Draugija leidžia "Polyhedron" žurnalą, rengia varžybas, konventus.