Numerus stultorum infinitus est, arba Kaip nereikia elgtis padauginus alaus

1 skyrius: Ab ovo, arba Kaip skystis virsta kūnu

Prieš mane užsitrenkė sunkios dvivėrės durys. Taaaiiippp, šitiek metų mokslų, ir viskas veltui. Nebūti man Magu. Spyriau į duris. Dar kartą. Tyla, - tik vėjas šiurena po ankstyvo pavasario išlindusios žolės stiebelius. Bet gaivus vėjas neišsklaidė niūrių minčių (galvoje po vakarykščių dar skauda...). Na nesutvertas aš dideliems mokslams, ir ką? Nejaugi už keletą smulkių nusižengimų, už porą netyčia praleistų nereikšmingų paskaitėlių reikėjo mest mane lauk?! Nusispjoviau. Dar kartą. Mano apysmailes ausis pasiekė tik tolimas, vos girdimas kikenimas anapus Universiteto durų. Niekšai. Na ir tegul. Aš dar turiu savigarbos (~2 L), ir jie nepamatys manęs maldaujančio įsileisti. Eeeech, pasauli margas, dabar tai pagyvensiu!
Ypatingai mąstyti kur eiti neteko. Nors ir iššvaisčiau šitiek metų - man, elfui, dzin - senų draugelių dar turiu. Geriausi iš jų trys. Piemuo Padrė, nors, atseit, pėdsekiu save vadina. Juokdarys - jis pėdsaką atpažįsta tik tada, kai gauna telyčios kanopa tiesiai į kaktą! Bet šiaip maladiec. Reiks ištraukt jį iš sustingusios kaimo idilės, pasaulį parodyt, žmogumi (tpfu, t.y. elfu) padaryti. Tam pačiam chūtore ir kitas draugelis - šundaktaris Tomce gyvena. Nors ir panašus šis vabalokis labiau į skerdiką nei į veterinorių, bet pas jį reiks būtinai užsukti. Na, ir pagaliau paskutinis draugelis, labai dažnas Tomces klientas, taip pat vabalokis, mušeika Tomazas. Kodėl jam labai dažnai prireikia veterinoriaus pagalbos, turbūt supratote patys. Vietinio kaimelio gyventojai jau seniai savo namų duris be spynų laiko - atsibodo dažnai keist. Taip, reikia Tomazą irgi kartu pasiimti, baigia visai baudžiauninkus nukankinti... Tokioms tat mintims besisukant toje viršutinėje kūno dalyje, kur pas visus humanoidus dažniausiai būna galva, ėjau aš puikiai pažįstamu keliu šiaurės kryptimi. Magų Universitetas, šlovingasis Bokštas, liko už nugaros.
Trys dienos kelio - visai nedaug. Keliaudamas beveik visados niūniuoju kokią dainušką, kaip antai tokią:

Siaube Siaube Siaube, sidabrinis atspindys
Siaube Siaube Siaube, ar tu vyras, ar gaidys;

Asmuo, čia paminėtas, mūsų varganam pasaulėlyje atstovauja lyg ir kokią dievybę, nors geriausiu atveju galėtų būti tik koks pusdievis be sausgyslės. Beje, Siaubo vardas senąją elfų kalba skamba gan įdomiai, mat net trys raidės paimtos iš pačios abėcėlės galo (УЖАС, kitaip - Ūžas, ištiesų - Siaubas). Bet vietiniai tamsuoliai nieko apie tai nežino. Taip bedainuojant daineles, nuo kurių parausdavo voveraitės ir nuvysdavo žiedai, man prieš akis atsivėrė proskyna, o jos gale - seniai išsvajotas tikslas - Kalabybiškio kaimelis. Pagaliau aš namie.

Jų akys žibėjo. Iš Tomazo burnos tįso geltonspalvių seilių pusmetris, Padrės spiraliniai vyzdžiai sukosi beprotišku greičiu, net ir Tomce nustojo skalpeliu krapštytis panages. Mano pasakojimas juos žiauriai sudomino.

Kai nuplikusio smuklininko paklausiau, kur mes esam, nuo atsakymo man net plaukai ant nosies pasišiaušė. 40 mylių nuo Kalabybiškio, kažkokiame Pimpabalos kaime. Pagalvojau - ir iš kart pradėjo skaudėti virvutė, jungianti ausis. Vėl padėjau galvą ant stalo. Priešais tysojo Tomazo makaulė, ramiai besiilsinti seilių baloje. Akys buvo pramerktos, jis garsiai knarkė. Kraupus vaizdas. Taaaip, trys savaitės įnirtingų kautynių su tamsiosiomis alaus jėgomis - ir mes Pimpabaloje. Nieko neatsimenu, draugai taip pat. Net graudu. Ir staiga, > tebūnie pagarbintas nuodvasa Siaubas <, tarsi arbaletinė strėlė man šovė viena mintis. Reikia susirasti d-a-r-b-ą! Šauni mintis - pagyriau save. Iš miegančio Tomazo šnervės išlindo liesas tarakonas ir nubėgo link burnos - ten maisto daugiau. Kraupus vaizdas.
Įtikinti draugus nebuvo sunku, mat tas negirdėtas žodis "darbas" jiems skambėjo labai intriguojančiai. Tik Tomce įtariai žvilgtelėjo į mane, pačiupinėjo skalpelio ašmenis, suurzgė, ir išėjo lauk. Netrukus pasigirdo kraupus katino klyksmas. Tomce nenuobodžiavo.
Pimpabala buvo gražus kaimelis. Netgi įžymus, mat šiek tiek piečiau nuo pagrindinio vieškelio, gražiame kušinėlyje (čia tokia pušų veislė), ant kalvelės stovėjo akmuo. Tai buvo aplinkinių žemių bendruomenių susiėjimų vieta. Akmuo vadinosi Kaulinis Vienaakis ir buvo pašvęstas Siaubo garbei. Kodėl buvo pasirinkta būtent falo forma, to turbūt ir pats Siaubas nežino. O gal žino. O gal ir ne. O gal žino. O gal ir ne. O gal ir... Tpfu, apie ką aš čia? Tai va, kadangi Pimpabala graži ir sena vieta, tai lengvai radome ir centrinę aikštę. Akmenimis grįstą, su fontanu. Ir skelbimų lenta - mus labai sudominusiu objektu: "Parduodu kušų rastus"; "Dėvėti miškavaikių rūbai"; "Pirmadienį viešnamyje atvirų durų diena", ir panašios nesąmonės mūsų nedomino. Pastebėjau, kaip Tomce alkanu žvilgsniu palydėjo skrendančią mėšlinę musę. Ta, dar truputį paskridusi, krito negyva. Vadinasi, laikas.
Padrė atsitiktinio praeivio paklausė kelio pas vietinę valdžią. Praeivį nuo Padrės burnos tvaiko supykino, ir anas, didžiam draugo pasipiktinimui, apsivėmė. Na, manau kad užteks nesąmonių.
Meras man pasirodė nepatiklus. Mažos akutės riebiame veide - kas gali būti blogiau? Bet mes elgėmės kaip tikri šaltakraujai samdiniai, kautynių išauklėti veteranai, ir meras patikėjo mums užduotį - sumušti plėšikus miške, už dviejų dienų žygio nuo Pimpabalos. Mes, be abejo sutikome, ir iškart iškurnėjome vykdyti užduoties.
Miškas kaip miškas, ko dabar tas Padrė baidosi? Neišsimiegojo gal. Zvimbt. Tekšt-krekšt. Džirgšt. Nežinia iš kur atlėkusi juodaplunksnė strėlė smagiai rėžėsi Tomcei į petį, tas sustūgo. Manėte, tuom viskas ir baigsis? Jo jo, kurgi ne. Vaizdelis aiškus - laukymėje trys žmogėnai stypso- vypso, dantų tarpus demonstruoja, ginklai paruošti. Žiū - Tomazas jau kaunasi, Padrė irgi veržiasi mūšin. Tomcei reikia pasigydit (ne, ne, - ne protelį). Aš irgi norėčiau kautynių sūkurin mestis, bet ne veltui Universitete studijavau. Pasinaudodamas tikimybių teorija, greit sumečiau, kad jeigu trys kariai neturi lankų, matyt lanką su juodaplunksnėmis strėlėmis turi turėti ketvirtas banditas. Šaunuolis - pagyriau save. Juo ir užsiimsim. Sukerėjau Nematomumą ir papachal ton pusėn.
Po mūšio buvo truputį liūdna. Iš viso mūsų didžiulio būrio netekome 50%, arba, kitaip tariant, pusės. Na, jei tiksliau, pasimatyt su Siaubu anapus Juodosios Skylės iškeliavo Tomce ir Padre. Ką čia daug prigalvosi, ypač kai likęs tik Tomazas. Tas kai pradeda galvot, net gailestis ima, graudu žiūrėt - pūkši, stena, akys ašaroja, visą pakauši nusikrapšto. Tad liepiau padaryt neštuvus, sukrovėme ginklus, trofėjus, kūnų dalis ir patraukėme kaimo link. Mušeikos...
Ėėė, čia tau ne į Padrės batus naktį prišlapint. Ne viskas taip paprasta. Gi dėjom ir pasiklydom. Tarsi nejučia atsidūrėme didžiulėje laukymėje. Netekę žado (daugiau prarast nebuvo ką) žiūrėjome į taikų vaizdelį: sena kaimiška troba, rūkstantis kaminas, besiganantys gyvuliukai. Žodžiu, taika. Pasirodo, ten gyveno toks senučiukas. Geras toks. Žilas. Sudžiūvęs. Kaulėtas. Na kaip iš pasakos. Tai mes ir paprašėm jo padėt sulopyt nevykėlius draugelius. Ir, > tebūnie pagarbintas Didysis Siaubo Ausų Labirintas <, senučiukas sutiko. Mums teliko tik laukti, kas prie tokių aplinkybių buvo grynas malonumas.
Slinko dienos. Senučiukas - mes jį mandagiai vadinome "Baltapūkiu" - gydimams buvo pasiruošęs kažkokia kamarą, kur ir nubogino tas kūnų nuolaužas, kažkada buvusias mūsų geriausiais draugais. Jis ten pradingdavo visai dienai su visokiais tvarsčiais, dubenėliais, buteliukais ir kitu chlamu. Tad mes su Tomazu turėjome daug laisvo laiko. Aišku, nenuobodžiavome - man buvo liepta išskanaut visas alaus rūšis ir parūkyt visas tabako suktines iš Baltapūkio atsargų. O Tomazas, kadangi, atseit labai stiprus buvo, ėjo mėžt tvartų. Pala, bet gal ne taip viskas buvo? Taip, taip, raminau aš save. Eeech, vėl ta atmintis šlubuoja. Ir ypač tokiais svarbiais asmenybės vystymosi etapais.
Iš pradžių nepatikėjom. Aš tai maniau išvyst sulopytas kokias tai pabaisas (mat neštuvuose visos kūnų dalys buvo susimaišę), bet, > o didis Siaube, tebūnie pagarbintas Tavo Šnervės Plaukelis <, Tomce su Padre po septynių dienų iš kamaros išėjo lyg naujai gimę. Mes juos dėl viso pikto dar apčiupinėjome, porą kartų trinktelėjome, ir, tik pamatęs ilgesingą Tomcės žvilgsnį, nutaikytą į prabėgantį riebų paršiuką, supratau - gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Prasidėjo poilsis. Atsipenėjom ir tiek. Va tada aš ir pastebėjau keistas ugneles Padrės akyse. Jis, pats to nė nepastebėdamas, pradėjo keistokai elgtis: vakarais ant supamos kėdės ramiai pukšėdavo pypkutę, ištobulino virėjo įgūdžius, o kas baisiausia, pradėjo kalbėt apie šeimos, kaip bendruomenės stabilumo pagrindo, sukūrimo būtinybę. Be abejo, už tas tokias kalbas jis likdavo kvailio vietoje, bet man pradėjo kirbėti negera mintis - kas čia darosi su juo? Bet nuo gero gyvenimo visa tai greit pamiršom.
O mes, savo ruožtu, staiga pajutome netikėtą jėgų antplūdį. Tai buvo nepaaiškinama. Baltapūkis tik gudriai šypsojosi sau į ūsą ir tylėjo. Buvome sukrėsti. Visiems netikėtai pakilo kai kurios savybės, įgūdžiai. Aišku, tuo labai džiaugėmės, bet aš pradėjau baimintis - kokios neįkainojamos-neįvykdomos paslaugos paprašys seniokas? Juk tokie dalykai už dyką neduodami. O senukas užsiprašė - ne, sunku tuo patikėti! - kažkokios pusiau neįvykdomos, miglotos, tolimos ir neaiškios misijos - surasti Žemės knygą. Man, kaip magui iš mažosios M raidės, ta knyga pasirodė kažkur girdėta, bet kadangi buvau išmestas iš ketvirto kurso (ne, nu negaliu, kraujas į smegenis muša!) tai nieko įtartino nesuvokiau. Štai taip, laiminga ir sveika, mūsų šaunioji ketveriukė patraukė Pimpabalos link. Senuką Baltapūkį greit visi užmiršo.
Šįkart mūsų pasirodymą kaimas sutiko šiek tiek kitaip. Pradėjo šalintis, karčemos savininkas atsisakė suteikti nakvynę, šnairuodamas palydėjo mus žvilgsniu. Teko išsinuomot chatą pas kažkokį bomžą. Taip ir stūmėme dieneles. Tai daryti buvo lengva, nes suradome tikslą - pasirodo, neužilgo turės vykti didžiulė mugė-aukcionas-turgus. Iš pradžių nesupratau, kurių galų tokia galybė žmonių iš visų apylinkių susirenka būtent į šį kaimą, niekuo neišsiskiriantį iš šimtų tokių pat kaimeliūkščių. Tačiau man gan greit ir akivaizdžiai apie tai papasakojo atsitiktinis praeivis - visi tie žmogėnai tam tikrą metų laiką suvažiuoja pagarbint to keistojo Kaulinio Vienaakio akmens! Štai tau ir mugė...
Deja, laimingai sulaukti šventės pradžios taip ir nepavyko. Žinoma, išsinuomojus kambarėlį pas tą valkatą ir nereikėjo tikėtis geresnės baigties, bet mes tada buvom tokie jauni ir drąsūs... Apie ką aš čia? Aaa. Tai va, patapome apvogti. Taip taip, būtent, a-p-v-o-g-t-i. Šaunus jausmas būti apvogtam, ar ne? Negana to, kad niekadėjai išnešė visus daiktus, tai dar ir šeimininką nudobė. Klausiate, ką apkaltino? Be abejo, mus.
Kai užsitrenkė sunkios kameros durys, Tomazas iš karto nutaisė įžūlią grimasą, nusispjovė ant sienos ir užsiropštė ant viršutinio gulto. Mums kilo įtarimas, jog kažkada jisai jau yra pabuvojęs panašioje įstaigoje. Ir ne kartą. Po kiek laiko įvyko teismas. Toks tikras teismas - su teisėjų perukais, skambiais šūkiais "Pasistot, teizmas atajna!", ir panašiom nesąmonėm. Mano bendrininkai viso proceso metu buvo labai drausmingi - ypač Tomazas, mat jis snūduriavo. O teismas tuo metu krypo ne mūsų pusėn - nes mes labai tingėjome ginti savo nekaltybę, tpfu, t.y. nekaltumą. Ir staiga Tomazas, prabudęs iš snaudulio (itin sunkus veiksmas), kad skels tiradą apie visą šią sumautą istoriją!... Net Tomce nustojo žvilgsniu kankinti kažkokį pagyvenusios damos šunelioką, kuris jau buvo bebaigiąs išprotėti. Tokiais proto aptemimo momentais šaunusis vabalokis būdavo išties nepakartojamas. Vat būten jis ir ištraukė mus iš bėdos. Chaaa, mes vėl laisvi ir drasūs!
Po išteisinimo prie mūsų priėjo meras ir pasiūlė garbingą užduotį - ištyrinėti dvorfų kasyklų požemius ir surasti ten gyvenančias pabaisas. Mus palydės šimtininkas su raiteliais, o už užduoties įvykdymą mes gausim 20 auksinių kiekvienas. O ką čia ilgai galvot? Sutikom, ir, ilgai nedelsę, patraukėme į žygį.
Už poros dienų kelio aptikome minėtąjį urvą. Su raiteliais susitarėme, jog tie palauks parą, po to grįš Pimpabalon. Šimtininkas atrakino, įleido mus vidun, ir vėl užrakino. Kažkodėl pasijutome nejaukiai, išgirdus rakto trakštelėjimą sau už nugaros.
Požemiai mums patinka. Požemiai yra gerai. Su tuo sutiko 99% mūsų šaunios kompanijos. Paklausite, kur dingo 1%? Atsakysiu. Vienui vienintelė mintis mano galvoje rėkė - "neikit, priekvaišos, tik veltui pražūsit! Neikit gilyn!" Vat taip va. Mintyse aš tą nervinę ląstelę prispardžiau ir nugrūdau į kampą. Tegul tūno sau.
Tunelis buvo gerai prižiūrimas, platus. Netoli kelių išsišakojimo aptikome keistas plokštes, įleistas abipus sienų. Tačiau atidaryti nepavyko, tad palikome jas, ne tas mums, jauniems ir drąsiems, tada rūpėjo. O veltui. Vos tik priėjus kryžkelę, prasidėjo veiksmas. "Bėėė" kažkodėl subliuvo-sumekeno-sukleketavo-sukudakavo-suprunkštė-subaubė-sukriuksėjo Padrė. Iš to supratau - jį sužeidė (ne širdį, ne - jam gi jausmus dar vaikystėje išoperavo). Mūšio su orkais (o tai buvo būtent orkai) ilgai aprašinėti neverta. Visi kovėsi kaip kas išmanė. Aš, kaip šio kovinio vieneto metraštininkas, ėmiausi darbo - susikerėjau Nematomumą, išsitraukiau pieštuką ir pradėjau tarpsnelis po tarpsnelio aprašinėti mūšio eigą. Interesantams - aprašas, ėėė, deja neišliko. Kaip neišliko ir mano kolegos, visi patapo negyvais. Keista. Pakėlęs akis nuo žemės, supratau - akys buvo kažkur matytos. "Turbūt tai Padrės akys", pagalvojau aš. "Taip, tai mano akys", pagalvojo Padrė. Keista.
Taigi, teko mūšin ir man eiti. Gyvi buvo likę du orkai. Vieną pribaigiau netikėtu kirčiu, tačiau tapau matomas. Mane pastebėjęs antrasis orkas, turbūt pagautas kovos įkarščio, puolė. Kur tai matyta, orkas puola elfą! Taip nebūna. Bent jau mano skaitytose knygose. Teko atsimušinėt nuo padaro atakų ir trauktis (įsivaizduokit - trauktis!!!) link vartų. Tačiau tai buvo gilai-protingas-taktinis-gudrus-išmintingas-strateginis-gynybinis-puolamasis veiksmas, mat atsirėmęs nugara į vartus, ėmiausi kojomis daužyt medinius rąstus. Ir šimtininkas su raiteliais išgirdo! Pradėjus vertis vartams, orkas tarsi atsiminė, kad laikas bėgti. Įkandin aš jam pasiunčiau oro bučinį nuo Kaulinio Vienaakio.
Tie bailiai raiteliai su savo spuoganosiu šimtininku priešaky sutiko tik įlysti urvan ir surinkti
žuvusiųjų kūnus. Nors tiek gerai. Gerai ir tai, kad davė buteliuką Raudonojo Prikėlimo vandens. Atlikęs ritualą atgaivinau Tomce, kad tas prikeltų likusius nuotykių ieškotojus. Tad po visų žemiškų bei magiškų veiksmų visa trijulė atrodė kaip po gerų 3-dienių išgertuvių. Bet kadangi jiems tokia išvaizda įprasta, tai nieks ir nepyko. Taip baigėsi "Pirmasis Smirdančiųjų Olų Mūšis", kaip kad vėliau apie tai buvo pagarbiai rašoma visose svarbiose knygose. Tačiau savo užduoties mes neįvykdėme.
Kartu su palyda grįžome į kaimą, atraportavome merui, ir nusprendėme sudalyvauti toje garsiojoje mugėje, kaimo garbei pavadintoje "Pimpio & Galos šventė". Taip, šis bazaras buvo išties įspūdingas. Eilių eilės stalų ir krautuvėlių, pilnos visokiausių gėrybių. Visų pirma nutarėme parduoti magiškus daiktus, paimtus iš nukautų orkų. "Babkes.lt" krautuvėlės savininkas, pamatęs mano rankose keistoką lazdelę ir gertuvę, neteko žado, o paskui pasiūlė tokius pinigus, kad net man buvo sunku suskaičiuot. Kadangi mums atpažinti tų daiktų nepavyko, nedvejodamas juos pardaviau. Pirkėjas, vos gavęs prekes, dingo kaip į vandenį. Už gautus pinigus mes (ne, nelėbavom!), prisipirkom daikčiukų, vienaip ar kitaip įtakojančių mūsų prigimtines savybes. Visi, išskyrus Padrę.
Štai tada aš supratau visus tuos nepaaiškinamus jo poelgius pas senučiuką Baltapūkį. Bet, deja, per vėlai. Pačiame mugės įkarštyje jis atsistojo ant artimiausios bačkos, ir, didžiam gyventojų bei svečių nustebimui, sušuko - „Aš lieku! Aš lieku čia gyventi!!". Visa laimė, kad aplinkiniai tokį išsišokimą palaikė girto elfo sapalionėmis. Mes griebėme tą kvankštelėjusį Padrę, nutempėme už palapinių, paspardėme truputi, po to davėme išgert spirito. Nepadėjo. Palaiminga šypsena nedingo nuo veido. Jis nuoširdžiai prisipažino norįs užauginti namą, pastatyti medį, pasodinti sūnų... gal ir supratome, gal ir ne. Išsiskyrėme taikiai, net susigraudinome. Taip ir išėjo užmarštin Padrė Didysis, šaunusis kompanionas.
Vakare, be abejo, ėjome aplaistyti šios skaudžios netekties. Kas įdomiausia, be Padrės, nes jis iškart po šventės su kažkokia elfų kilmės patele dingo. Karčemoje viskas buvo po senovei - kilograminiai dūmų kamuoliai, acto skonio alus, vietinių itin pamėgtas azartinis sportas „SnukiaDaužis"... Laisvų vietų dėl mugės beveik nebuvo, tad prisėdom prie staliuko, kur sėdėjo elfas. Iš pradžių galvojau, kad pažįstamas, nes morda nebuvo labai intelektu sužalota, tačiau vėliau paaiškėjo, jog svetimšalis. Atrodė įdomiai - gan didelės nosies šnervės, atlėpusios ausys ir pastebimai geriau išsivystę dešinės rankos raumenys (pastarasis faktas iki šiol neišaiškėjo, nors kai kurių intriguojančių pasvarstymų būta). Vardu buvo Rimce. Išgirdęs mūsų istoriją su Padre, elfas pasisiūlė prisijungti. Iš karto pagalvojau, kad padaugino vargšelis, bet kai šis pradėjo prisiekinėti Siaubo Bamba, supratau - vyrutis rimtai pasiryžęs. Štai taip mes susiradom naują draugelį, kuris pasirodė puikiu kariu. Jei tiksliau, elfu-kariu-pėdsekiu. Vat iš kur tos pakitusios šnervės ir ausys! Bet įspūdingų dešinės rankos raumenų kilmės taip ir neišsiaiškinom...
Iš ryto padarę sėkmingą pachmielą vėl susiradom šimtininką-spuoganosį, ir, pilnai apsiginklavę, patraukėme jau žinomu keliu link kasyklų. Priėję olas bandėme įkalbinti kartu eiti ir arkliabernius, bet kur tau, jiems mat kumelės devinkė svarbiau nei smagios kautynės. Tiek to.
Na ką gi, sveikos iš naujo, Smirdančiosios Olos! Kodėl taip vadinasi, klausiat? Apie pavadinimo kilmę man papasakojo kažkokie dvorfai, kurie vėliau lankėsi toje vietoje. Pasirodo,
raiteliai, rinkdami draugų kūnus, per apsileidimą pamiršo Padrės odinių batų autus! Taip, toks jau tas mūsų šaunusis ex-Padrė - jo autų smarvė pasirodė stipresnė už požemių tvaiką.
Iš antro bandymo požemiuose pasistūmėjome šiek tiek toliau. Kryžkelėje pasukę kairėn, pamatėme duris. Tomazui jas išlaužus, vingiavome tuneliu iki-iki-iki... Turbūt mano jusles paaštrino pats Siaubo Dantų Švytėjimas, nes pavojų pajutau pirmas. Staiga nuo palubės ant mūsų liuoktelėjo įdomus žvėris (įdomus jis atrodė jau po kautynių) - tai buvo skorpikora. Užgrūdintiems požemių ir antžemių kovotojams šis pavadinimas, manau, kelia pagarbą (tikiuosi, skystablauzdžiai neskaito šio pergamento). Tomazas iš karto krito negyvas, na-o-bet-tačiau. Štai tada ir įvyko vienas iš pirmųjų akibrokštų, vėliau taip didingai aprašytų "Antrąjame Smirdančiųjų Olų Mūšyje". Įsivaizduokite sau, - ne, jūs tik įsivaizduokit! - naujokas Rimce, dar nuo akių nenuėjus pagirių miglai, vienut vieninteliu kalavijo kirčiu siaubūnę perrėžė pusiau! Šauniai elfiokas pasirodė, nėr ką ir sakyt. Už tai jam dosniai davėme atsigerti lašelį elio.
Toje patalpoje ir likome nakvot, mat eilinį kartą prikeltam Tomazui reikėjo poilsio. Bemiegant visus pažadino labai stiprus beldimas į priešingas, dar neatidarytas duris. Pabudęs galvojau, kad tai vėl Tomce lunatikuoja, bet kad ne. Nuo smūgių durys vos vos laikėsi ant vyrių, mes jau buvome pasiruošę, tačiau netikėtai viskas baigėsi, tik nugirdome sunkius, tolstančius žingsnius. Nieko sau naktelė. Laimingai atėjus požeminiam rytui, patraukėme toliau. Atidarę duris pamatėme, kad iš kitos pusės jos smarkiai apibraižytos ir aplaužytos kažkokios milžiniškos jėgos. Šiurpoka. Netoli paėjus pamatėme salę, kai staiga tolimajame jos gale kažkas garsiai sugirgždėjo. Po veiksmo "sugirgždėjo" sekė veiksmas "išlindo". Ogi išlindo - taip taip, jūs atspėjote - metalinis golemas. Tikras. Dėl tikroviškumo netgi rūdžiais apaugęs. Vat tada ir įvyko viena iš vidutiniausiųjų Tomazo klaidų, niekur metraščiuose neaprašytų. Gi anas, nutaisęs veido rožą, vabalokuosiuosiuosiuosiuosiuose vadinamą "žvėriagalvyste", puolė link metalisto (atsiprašau, golemo). Chi chi chi, porą kartų spėjo kepštelt... Geležius (čia toks golemo modelis, senos gamybos) keletą kartų tekšt - vabalokis negyvas. Rimce pradėjo dejuot, atseit gyvenimas nemielas ir neteisingas, bet "švelnus" stumtelėjimas į nugarą privertė eiti į kautynes. Dar to betrūko, kad magai eitu pirmi snukių daužyt, ane? Tekšt - tekšt. Chmmm, ir kolega elfas negyvas, greitai kažkaip... Mes su Tomce susižvalgėme ir panaudojome taktiką, vėliau "Trečiajame Smirdančiųjų Olų Mūšyje" įvertintą kaip puikią - atakavome atsitraukę iš skirtingų pusių. Tomce iš kirvukų, o aš iš ilgo lanko ir įgimtojo Vaivos Lanko. Pirmas rimtesnę žalą padarė veterinorius, chirurgo tikslumu nunešęs golemo apatinį žandikaulį, na, o mano ypatingas šūvis tiesiai į veidą pabaigė kautynes. O toliau rutina - vėl tempti lavonus link vartų, prikėlimo procedūra, pora kaušų elio, miegas...
Išaušęs ankstyvas rytas žadėjo nuostabią dieną - lijo, buvo ūkanota ir šalta. Užsimetę kelionmaišius, ketvirtąkart patraukėme urvan. Šį kartą pasistūmėjome porą metrų toliau. Prieš mus buvo didžiuliai dvivėriai dvorfiškos gamybos vartai. Maža to, iš šonų stūksojo dar po dvi gigantiškas dvorfų-sargybinių stovylas. Jūs, negerbiami skaitytojai, turbūt supratote, jog toliau nueiti mums nepavyko. Nuo tokios situacijos Tomce tiesiog pašėlo, neradęs jokio gyvo padarėlio, savo įtūžį išliejo ant statulų - sukerėjo Pigmalą. Ir ka jūs manot? Ogi viena dvorfiška esybė ėmė, ir atgijo! Ir daug ką papasakojo, o ne šiaip, iškart muštis. Išaiškėjo, kad šios kasyklos... bla bla bla, ir taip toliau. Žodžiu, nusprendėme grįžti atgal, link saulės ir vandens. Priėjome vartus. Pastarieji nusprendė neatsidaryti, teko kerėti Akmenlandę. Išvydus saulės šviesą, priedo dar teko išvysti ir surūgusius raitelių vypsnius, mat tie nebesitikėjo mus pamatyti ir buvo bepasitraukią. Aš detaliai ir vaizdžiai jiems papasakojau apie žygį, ko pasėkoje bailusis būrys labai greitai dingo iš akiračio. Ir tik po to prisiminiau, kad žadėtojo atlygio už kasyklų išvalymą taip ir negavome. Tad ką gi daryti toliau? Pūti ar nepūti?
Nuspręsti kur judėsime toliau, tradiciškai teko buteliui. Šį kartą pilnam, švęsti niekas nenorėjo. Tad atradome plokščią akmenį, įsukome butelį, ir - ... kaklelis atsisuko į Tomazą. Tas kažkodėl nuraudo ir nudelbė akis žemyn. Ką gi, teko kartoti iš naujo. Dabar kryptis buvo šiaurės vakarai. Puiku, ten ir keliausime, nes tai kaip tik sutapo su senelioko Baltapūkio užduotimi.