2 skyrius. Casus belli

2 skyrius: Casus belli, arba Kam skambino varpai

Keliavome ilgai, bet nenuobodžiai. Kraštovaizdis įprastas - priekalnės, miškai, kai kur pavienės sodybos, dirbami laukai, ganomos pievos. Labai arti prie gyvenamų vietovių nėjome, nėr čia ko reklamą skleist. Po keletos dienų žygio be nuotykių pagaliau išsikrapštėme iš priekalnių glėbio. Atsivėrė kalvotas kraštas. Kalvos buvo senos, bet aiškiai dirbtinai supiltos ir išsidėsčiusios žiediškai. Na ką gi, mes patraukėme tiesiausiu keliu. Beeinant mes su Rimce pastebėjome, jog vabalokių porelė per daug nutolo, tad bandėme vytis. Nepavyko. Staiga supratome, kad mus traukia link pilkapių žiedo viduryje stūksančio visiškai juodo didžiulio akmens. Ir kaip jo anksčiau nepastebėjome? Bandant grįžti atsidurdavome toliau priekyje, bandant eiti į šoną - tas pats. Aš protu tai jau nebesuvokiau vykstančių keistenybių, nes visos Universitete išmoktos teorijos prieštaravo šiems įvykiams. Bet tai akivaizdžiai vyko. Tada manyje prabudo tikras elfiškas kilnumas, ir, pasitaręs su draugu, nutariau pasidalinti šio netikėto atradimo džiaugsmu su vabalokiais. Sustoję mes išsišiepėme, ir, atseit, labai draugiškai nusiteikę, pradėjome kviesti jau nutolusius Tomcę su Tomazu. Šie, nieko neįtardami priėjo, ir buvo paveikti tos pačios nepaaiškinamos traukos link juodojo akmens. Iš karto tapo linksmiau. Negi paliksi draugus be šaunaus nuotykio?
Priartėjome prie akmens. Saulė stipriai kaitino, nebuvo kuo kvėpuoti, tad nutarėme prigulti pavėsinėje luito pusėje. Plionkė trūko.
Vėlesnius įvykius papasakojo Rimce, mat pastarasis nepasidavė keistųjų kerų įtakai. Štai jo žodžiai: "Mez būti atsibūsti akmuo widuryz. Būti tamsaz ir baisū. Dauk turtaz. Griebti ydomus kalawijas imti. Skanus miegai". Labai vaizdžiai papasakojo. Išsamiau paporino Tomce, mat tik jo pastangomis vėliau pavyko išsivaduoti. Jis prabudęs pastebėjo kažkokią tai Pilkapių Dvasią, sklandančią virš Tomazo, ir vis paglostančią savo peršviečiamomis rankomis jam galvą. Pastarasis palaimingai šypsojosi ir murkė (kartoju, tai Tomcės žodžiai), po to staiga prabudęs bandė gintis nuo tokios malonės, bet veltui. Tada ir paaiškėjo, jog prityręs daktaras yra ne tik gyvųjų padarėlių siaubas, bet sugeba išgąsdinti net ir nemirėlius. Sukerėjęs savo nenormaliuosius kerus ( aš iki šiol nesuprantu tų vitalistų šarmankių), išvarė dvaselę užmarštin. Mus aptiko gulinčius ant žemės ir labai išbalusius. Po to vėl užslinko tamsa, ir atsibudome visi jau prie akmens, saulė krypo vakarop. Nieko kito neliko, tik vėl eiti užsibrėžta kryptimi. Šįkart iš užburtų pilkapių išsikrapštėme sėkmingai, tik vat bėda, Tomazas jautėsi silpnai. Kitą rytą taip pat. Tada Tomce jį apžiūrėjo (tas jo gydytojiškas anatominis tiriamasis žvilgsnis galėtų įvaryti į paniką turbūt ir taraską), ir nustatė, kad pastarajam negrįžtamai sumenko prigimtinė jėga ir Fi magijos tvermė. Tomazas žiauriai supyko, bet mes jį nuraminom, prižadėję nupirkti amuletų, na ir dar porą saldainių. Man toptelėjo mintis sukerėti Kerų Paiešką, ir >o Siaubo siaube siaubingiausias<, paaiškėjo, jog visi magiški daiktai, įsigyti "Pimpio & Galos" mugėje, tapo paprasčiausiais niekalais. Tada jau supykome ir mes, visa laimė, kad niekas nematė. Palikus stovyklavietę, toje vietovėje dar ilgai nieks negyvavo...
Prislėgti niūrios nuotaikos, žygiavome toliau. Niekas nebedainavo, niekas nebetampė Rimcės atlėpusių ausų, net Tomce nustojo žvilgsniu užmušinėti mylios aukštyje skrendančias migruojančias žąsis. Po tokio nepaaiškinamo Siaubo rūstybės priepuolio negreitai atsigausi.
Už kalvų grandinės pasirodė miškas. Įėję giliau į mišką, nusprendėme pamedžioti, mat maisto atsargos buvo pasibaigę. Ir ką gi, pastebėjome keistą dalyką - aplinkui nebuvo giriai būdingų garsų, jeigu tiksliau, buvo mirtina tyla. Kad kažkas ne taip, eilinį kartą supratome pavėluotai, kas jau pradeda erzinti. Taigi - iš už medžių išlindo baidyklė. Viršutinė kūno dalis kaip humanoido, tik rankos keturios, besibaigiančios natūraliai išaugusiais kardais. Apatinė kūno dalis buvo virtusi žvynuota uodega. Naga? Naga...Naga!!! - mintyse surikau, ir net nesusimastęs Levitacijos kerų pagalba stryktelėjau ant artimiausio medžio. Iš aukščiau geriau matyti...
Turbūt norėdamas įrodyti, jog skorpikoros užmušimas nebuvo atsitiktinumas, pirmas į nelygią kovą stojo Rimce. Šalia jo Tomazas, o Tomce, kaip priklauso, atsitraukęs pasiruošė kerėti. Naga prityrusios lavonų skrodikės kirčiais paliko gana žymius rėžius vabalokio-mušeikos kūne, tad jam teko trauktis. Atsakomieji kovotojų smūgiai nieko doro neatnešė. Tada išmušė Rimces valanda - tik atvirkštine prasme. Labai elegantiškai naga nukirto elfui-pėdsekiui koją, suluošino ranką ir padarė keletą smulkesnių įbrėžimų, ko pasėkoje anas susmuko ant žolės. Aš, tuo metu sėdėdamas ant storos šakos, laidžiau strėles iš ilgo lanko, o kai pastarasis netyčia išsprūdo, pliekiau į taikinį iš įgimto Vaivos Lanko. Baidyklei padariau didžiulių nuostolių, bet kautynių baigti nulėmė pastaruoju metu puikiai besikaunantis Tomce. Kai naga priartėjo prie abiejų vabalokių, daktariūkštis parodė nepadorų vieno piršto Kaulinio Vienaakio gestą, ir pabaisa staiga nudvėsė. Neįtikėtina. Vėliau paaiškino, kad tai buvo gana galingas Širdies Stabdžio keras, ir jam nuo to vos smegenys pro ausis neišbėgo, net mikčioti pradėjo. Tačiau kautynės baigtos, eime skaičiuoti nuostolių.
Rimce aptikome kraujo klane, vos su trimis gajumo vienetais. Gulėdamas jis priekaištingai žvelgė į mus, tarsi sakydamas "na kodėl aš pirmas turėjau pulti, a?". Mes jam panašiais žvilgsniais tarsi atsakėme „cha cha", o garsiai puolėme jį guosti ir įrodinėti, koks jis puikus karys ir kad jo ausys visai neatlėpusios. Ir ko tik neprimeluosi geram draugui tokiais svarbiais asmenybės vystymosi etapais!
Nenorėdamas klausytis gydomo Rimces klyksmų, išėjau pasivaikščioti, ir aptikau vietą kur baigiasi tylos dėmė. Ten vėliau ir pernakvojome.
Į kelią patraukėme vos tik išaušus. Vėl ėjome mišku, šį bei tą sumedžiodami, pasirinkdami įvairių miško gėrybių. Taip priėjome vietą, kurioje teko užtrukti ilgėliau. Bet apie viską iš pradžių.
Laukymėje, ant upės kranto, stūksojo "nuostabūs baltų plytų rūmai, kurių paauksuoti kuorai spindėjo vaiskiame pavasario danguje" - turbūt taip pasakytu Darbščiųjų Rankų Būrelio atstovai, bet dėjau skersą aš ant jų. Iš tiesų tai buvo apgriautas ir apleistas statinys, panašus į akmeninį fortą. Ir čia aš sutikau pirmąją, bet, deja, ne paskutinę meilę. Berods, Giltinė buvo vardu, nors ją meiliai vadindavau Mirties pravarde. Bet ji buvo kekšė, mat jau buvo suspėjusi išdulkinti ir visus likusius komandos narius. Tačiau, kaip ir žadėjau, pradėsime nuo pradžių.
Nenorėdami artintis prie įtartinos pilies, nusprendėme sustoti miško pakraštyje. Sukerėjęs Šnipuką, pasiunčiau jį žvalgybon. Nieko išskirtinio neaptikęs, keras priartėjo prie vieno iš bokštų ir staiga mane pervėrė aštrus skausmas, akyse plykstelėjo šviesa. Supratau - kažkas užmušė Šnipuką. Darosi įdomu. Ilgai tarėmės, ką daryti, pakol Tomazui tai atsibodo, ir tas tiesiai pro vartus nuėjo da-
ryti tvarkos. Nieko kito neliko, tik sekti iš paskos.
Dideliame pilies kieme, prie vieno iš bokštų, stovėjo trise: du vabalokiai ir žmogus. Jie labai nepagarbiai liepė mums nešdintis lauk. Kadangi pagrindinis mūsų mušeika nuo tokio įžūlumo net žado neteko, aš, ilgai nedelsęs, iššoviau vieną iš mėgstamiausių kovinių kerų - Ugnies Kamuolį. Taip prasidėjo šios nelaimingos kautynės. Toliau aprašinėti neturiu teisės, nes įvykiuose nedalyvavau - nuo bokšto viršūnės atlėkusios kelios itin taiklios strėlės nusiuntė į mane pirmąjį meilės seansą pas Giltinę. Patirto malonumo nepasakosiu.
Atsibudau kažkur miške, galvoje ūžė kaip bičių avilyje. Taukšt taukšt taukšt. Tik gavęs pora smūgių žandikaulin, atsigavau ir nustojau kažką murmėt. Tomazas papasakojo kaip žuvau, ir kaip likę kariūnai, matydami beviltišką padėtį, kartu su mano kūnu dingo iš kiemo. Visada nemalonu pralaimėt. Bet ne iš tokio jau prasto karvašūdžio mes drėbti. Pradėjome laukti, kas dėsis toliau. Tos pačios dienos pavakare pastebėjome keturis tipus, nešančius sunkius nešulius lauk iš forto. Jie labai skubėjo ir išgąstingai vis dairėsi atgal. Rimce pasisiūlė pasekti. Susitarėme laukti pilyje. Ir tik žymiai vėliau, jau iš sugrįžusio Rimces pasakojimo sužinojome, jog tie lochai persikėlė per upę ir pėdsakai dingo. Kitą dieną surengėme apylinkių apžiūrą, tačiau kelių mylių spinduliu nieko įdomaus neradome, tik porą pilkapių, kur tikriausiai ilsėjosi buvę forto šeimininkai. Ten nelindom. Tad liko tik dar kartą eiti pilin, mat labai jau knietėjo rasti lobių.
Rimce dar nebuvo grįžęs, matyt žvalgybos reikalai visai iš galvos išgaravo, tikriausiai vėl įniko laukų gėlės rinkt ir drugelius vaikyt... Tad mes trise atsargiai pro plyšį sienoje įlindome į kiemą, o vėliau patekome ir į pilies patalpas. Bevaikštant Tomce nei iš šio nei iš to pradėjo garsiai svarstyt, kaip čia būtų puiku įsteigti gyvūnėlių prieglaudą-zoosodą, atseit patogu - toli nuo žmonių akių, o Tomazas jau nusižiūrėjo medinę siją, kur kabintų bokso kriaušę, aptrauktą orko oda... Kas čia supaisys šiais laikais tuos vabalokius? Tikrai ne aš, garbingas elfas.
Kadangi prieš tai pasiųstas Šnipukas jau buvo išžvalgęs didžiąją dalį pilies, mums teliko nueiti ten, kur buvo neaiškumų. Taip beklaidžiojant kambariais bei koridoriais, ir vakaras atėjo. Rimces vis dar nebuvo. Susiradę gana tvarkingai atrodantį kambarį su į kiemą atsiveriančiais langais, pradėjome ruoštis nakvynei. Užbarikadavome duris, pasiruošėme ėdalo - ir staiga lauke nuaidėjo labai garsus ir duslus stūgsmas. Visi pašokome ant kojų. Tik aš, kaip ir pridera išauklėtam elfui, ant savo dviejų ištikimųjų, o tie prietrankos vabalokiai - ant keturių! Čia tai naujiena, nu lyg ir neprisigėrę buvo... Greit žvilgtelėjęs pro langą, supratau tokio jų keisto elgesio priežastį: vidury kiemo stovėjo didžiausias kada nors gyvenime matytas didvilkis, gal jaučio didumo, ir staugė nuleidęs galvą. Aplinkui jį jau buvo prisirinkę galybė paprastų vilkų, ir vis dar plūdo iš visų kampų. Sukrečiantis reginys.
Išgirdęs krebždesį prie durų atsisukau, ir pamačiau saviškius, graužiančius medinę durų sklendę. Pabandžiau paglostyti Tomazo žvėriagalvę ir nuraminti, bet tas suka vos rankos nenukando. Supykęs sukerėjau Tylos Dėmę, kad bent jau nustotų garsiai urgzt, ir >o Siaube maloningiausias<, vabalokiai atvirto į normalius humanoidus. Taip tad baigėsi šis nuotykis. Tą patį vėlų vakarą grįžęs pėdsekys pranešė, jog irgi visą tai matė. Vilkai vėliau išsibėgiojo kas sau, o jis aptikęs didvilkio pėdsakus, vedančius link pilies bokšto. Pasidarė truputi nejauku, bet naktis buvo rami.
Ryte tęsėme paieškas. Įėję į bokšto vidų aptikome keistą sieną. Kiek atsiminiau, iš išorės toje vietoje nebuvo jokių langų. Padariau Akmenlandę, ir prieš mus atsivėrė niūrus kambarys. Įžengę į patalpą aptikome nemažai įvairiausių kaulų, senų ir apyšviežių. Pastebėjau, kad Tomazas įtemptai mąsto (jam tuomet iššoka gysla ant kaktos, lengva pamatyt), bet nieko taip ir nepasakė. Tokiu pat būdu patekę ir į antrą kambarį, apstulbome. Mes turtingi !!! - pradėjom visi vienu metu rėkti. Turbūt supratote, mieli nesusipratėliai, jog patekome į lobyną. Visų brangenybių aprašinėti neverta, vis tiek neatsiminsit. Žodžiu, pasiėmėme geriausius daiktus ir sprukome atgalios. Taip - jūs ir vėl atspėjote! Tas veiksmas "sprukti atgalios" mums nepavyko... Sukerėjus Akmenlandę, bokšto kambario viduryje pamatėme dvikojį padarą, panašų į vilką. Knygose tokius vadindavo "vilkatais". Lauk nelindome, palaukėme, kol keras pasibaigs, ir pabandėme tą patį padaryti šoninėje sienoje, bet kur tau! Štai tada ir pramušė gysla Tomazo galvoje. Jis ir paaiškino, iš kur gi tiek daug kaulų šiame kambaryje. Susigėdę turėjome pripažinti akivaizdžią tiesą, bet kur bedingsi, likome nakvoti.
Atsikėlę pradėjome ruoštis rimtam mūšiui, mat buvo aišku, kad vilkatas vis dar ten. Prisikerėjom begalę naudingų ir nelabai burtų, tame tarpe Greitinimą, Nematomumą, Ūsus, Kevalą, ir t.t., ir po eilinės Akmenlandės stojome į kovą. Iš karto pastebėjome, kad padaras dėvi spindinčius šarvus ir daro keturias atakas per tarpsnelį. Po kelių abipusių atakų aš ir Tomce su siaubu (nemaišyti su Siaubu!) supratome, kad visos kovinės magiškos atakos yra neveiksmingos, mat vilkato šarvai juos kažkaip neutralizuodavo. Pakol susigaudėme, kame šaknys, Rimce jau buvo išleidęs paskutinį kvapą (tik ne pro tą skylę...), o Tomazas vos vos laikėsi. Labai sutrikę du kerėtojai irgi prisijungė prie kirstynių šokio. Vilkatas, žvaliai besidarbuodamas kalavijais, supjaustė ir Tomazą, ir Tomcę, bet ir pats narsiųjų mušeikų buvo rimtai sužeistas. Tad pasispjaudžiau savo kaulinį kalaviją (nemaišyti su Kauliniu Vienaakiu!) ir tęsiau pradėtą kovą. Kadangi metraščius reikia kažkam rašyti, sugebėjau šią itin sunkią kovą laimėti (žinoma, tik padaręs ypatingą žalą). Ačiū, ačiū, galite neploti.
Lobyne rastais gydomaisiais buteliukais vargais negalais atgaivinau daktariūkštį. Tas, garsiai riaumodamas, kad neatleis Siaubui už tokias išdaigas, kaip kad magiški padaro šarvai, puolė prikėlinėt abu lavonėlius. Rimce atsigavo, bet štai Tomazas - niekaip. Matyt, labai jau patiko dulkintis su ta kekše Giltine. Tada sumąsčiau sukerėt Elektros Pirštą, ir tokiu būdu vabalokio-mušeikos dviejų cilindrų šešiolikos vožtuvų širdis pradėjo plakti. Priglaudžiau ausį prie krūtinės - tikrai, veikia: "bumpt-plekšt-pššš; bumpt-plekšt-pššš; bumpt-plekšt-pššš"...
Ką gi daryti po tokio sunkaus mūšio? Rimce miega, Tomazas komoje, Tomce atsisėdęs tyliai piktžodžiauja prieš patys žinote ką, na o aš nuėjau apieškoti vilkato. Deja, šarvų ir kitų daiktų neatpažinau. Tiek to, niekur jie nepabėgs. Nieko kito neliko, tik vėl ieškot vietos miegui. Palipę sraigtiniais bokšto laiptais aukštyn, radome užremtą liuką, kurio, būdami išvargę, neįstengėme pakelti. Be to, žemai išgirdome durų vyrių girgžtelėjimą. Atsargiai nusileidę nieko neaptikome, tad likome nakvoti ten pat (prieš tai ant durų sukerėjau Mago Užraktą).
Atsibudome jau trise. Tomazas vis dar buvo komoje, tad jam palikome ėsti ir lakti, o patys patraukėme lauk, prieš tai susirinkę visus daiktus bei brangenybes. Apėjome pilį, ir bokšto viršūnėje pamatėme susuktas virvines kopėtėles. Strėle numušę jas laikantį kaištį, atsargiai užlipome. Iš šonų atviroje aikštelėje buvo įrengta kažkas panašaus į skaityklą. Tik dabar atsiminiau, jog būtent iš šios vietos atskriejo mane nukovusios strėlės. Brrr, nemalonūs atsiminimai. Ant liuko, kurio prieš tai neatidarėme, buvo užstumta įspūdingo dydžio kaustyta skrynia. Ji buvo tuščia. Ir aplamai, šioje "skaitykloje" nieko gero neradome. Tik pastebėjau, kad yra dingę įvairių knygų.
Apnikti nuobodžios nuotaikos, nutarėme eiti medžioti, nes maistas jau buvo pasibaigęs. Pastangos buvo bevaisės, o beklaidžiojant ir vakaras atėjo. Apie vieną likusį Tomazą negalvojome - turi maisto ir vandens - vadinasi, gyvens. Nakčiai ant žvėrtakio užmečiau primityvius, tačiau gana efektyvius spąstus - Voratinklį. Budėjo Rimce, nes, kaip žinia, kerėtojams reikia atsistatyti magiškąją energiją.