5 skyrius. Macte animo!

5 skyrius: Macte animo!, arba Niekada negaudyk valstiečių kalnuose

Keliauti buvo kažkaip lengva, prieš akis - nauji nuotykiai ir pavojai. Pagautas keisto, tik kelionėms būdingo ilgesio net niūniuoti pradėjau:

Keliai kur tiktai nori veda -
Per niūksančias girias, uolas
Ir pro olas, kur saulė nesurado,
Ir upelius, kur jūros nesuras,
Pro sniegą, kur žiema prisnigo,
Gėlėm gražiausiom nubertu taku,
Per pievą ir per lauką lygų
Mėnuliui šviečiant kelią surandu.

Keliai kur tiktai nori veda
Po neramiu ir po šviesiu dangum -
Klajūno kojos pačios kelią rado
Galų gale iš tolių svetimų.
Šios akys matė kalaviją, ugnį
Ir siaubą menių akmenų juodų.

© (J.R.R.Tolkien)

Vakarop priėjome nedidelį ežerą, susiradome šaunią vietą nakvynei, susikūrėme jaukų nedidelį lauželį ir staiga kitoje pusėje pastebėjome kito laužo liepsnos atšvaitus. Tingėdami judintis, nusiuntėme pėdsekį išsiaiškinti kas ir kaip. Praėjus pusvalandžiui, iš tamsos šmėkštelėjo Algis, snape laikydamas popieriaus skiautę. Ją išvyniojus, iš nupieštų ženklų (rašyt elfas taip ir nepramoko) supratau, kad Rimce kviečia į svečius. Na ką, teks judėti. Prie pat nežinomų keliauninkų stovyklavietės pastebėjau mus stebintį sargybinį, ir šūktelėjau jam. Tas atrodė labai nepatenkintas, kad pirmas jį pastebėjau, bet pakvietė prisijungti.
Prie laužo sedėjo dviese. Iš pirmo žvilgsnio buvo matyti, kad tai patyrę ir puikiai ginkluoti kariai. Prisistatė - Alataras ir Žilius, gi sargybinio vardas - Kaziolas. Rimce sėdėjo prie jų, apsikabinęs vynmaišį, ir buvo jau geroookai įkaušęs. Vyno ir mes paragavom. Skanus. Šnekėjomės visą vakarą. Mums buvo kilęs įtarimas dėl Žiliaus - mat tas dėvėjo puikius šarvus, kažkur matytus (atsimenat vilkato magiškus šarvus, kuriuos iš mūsų pavogė?). Tačiau karys paaiškino, kad gavo juos iš tikro meistro, su ypatinguoju ženklu. Taip ir praėjo naktis. Ryte atsisveikinom su klajūnais, ir patraukėme šiaurės kryptimi.
Ėjome dvi dienas. Oras pabjuro, apylinkės darėsi vis sunkiau praeinamos - buvome jau priekalnėse. Tą vakarą teko daryti kažką panašaus į palapinę iš apsiaustų, nes smarkiai lijo. Budėjau pirmas aš. Bumpt!!! Garsas buvo toks stiprus, kad net ausis užgulė. Atsitokėjęs prieš save išvydau tarsi iš niekur išdygusį namelį. Draugai irgi pašoko iš miegų. Taip ir stovėjome - išpūtę akis iš nuostabos, lietus šniokštė stambiais lašais, o pirkios langeliai mirguliavo jaukiomis švieselėmis...
Kaip supratome iš išmuštos duobės, namas turėjo nukristi iš viršaus, t.y. dangaus. Keisčiau ir būti negali. Priėjome. Pabeldėme. Atidarė. Ant slenksčio stovėjo paprastas žmogutis, su pirklių gildijos ženkleliu ant apsiausto. Atrodė labiau supykęs, nei nustebęs. „Užeikit", mostelėjo tas, ir nukurnėjo į kamarą. Namelis nebuvo didelis, bet kad tai parduotuvė, neliko jokios abejonės: visos sienos buvo nukabinėtos įvairiausiomis prekėmis. Iš pradžių Petras (čia vardas to žmogelio) kalbėjo nenoriai, bet pavaišintas vynu, nušvito. Ir, kas be ko, puolė siūlyti savo baracholkes. Kol kompanionai apžiūrinėjo trofėjus, man rūpėjo kur kas svarbesnis dalykas - kodėl jo trobelė skraido? Į šį klausimą sukčius atsakė raukydamasis ir nenoriai - atseit, jį prakeikė kažkoks magas už gobšumą. Iš karto kilo įtarimas, tačiau per tą laiką pėdsekys-elfas jau susižavėjęs kažkokia itin stebuklinga katana, kvietėsi prekiją pas save. Ir nusipirko, mano manymu, permokėjęs gal tris kartus. Tada kilo mintis sukerėti Kerų Paiešką, tačiau išgirdęs tokį sumanymą, Petras išgrūdo mus lauk. Stovėjome prieangyje apstulbę nuo tokio neregėto įžūlumo, liūties lašai vėl negailestingai niokojo mūsų fizionomijas, kai staiga namelis pradėjo drebėti, užgirdome pilną sielvarto klyksmą „Ir vėl! Prasidėjo! Už kąąą...!", ir pirkia šovė aukštyn, į tamsią naktį. Keistasis nuotykis baigėsi.
Ryte apžiūrėję kataną, nustatėme, jog tai tik paprastas geležies gabalas, nors ir gerai nukaldintas. Rimce nuliūdo. Beliko guostis geru Tomces pasirinkimu - magiškomis pirštinėmis, kurias dėvint, galima bet kada kerėti. Kelionės tikslas liko tas pats, mūsų laukė kalnai. Na ką, o ir kalnuose įvyko nemažai įdomių dalykų. Štai vienas iš jų.
Tą vakarą pirmas budėjo pėdsekys. Vabalokis, kaip visada, snaudė, Algis kažkur bastėsi, o aš tiesiog žiūrėjau į laužo liepsną. Staiga išgirdau garsą, panašų į nukritusio kalavijo džergštelėjimą į akmenis. Pašokęs ant kojų, nubėgau prie Rimces budėjimo vietos, ir, >o Siaube tu baube<, išvydau jo veidą, kuris buvo, ghmmm, infantiliškas. Staigiai sukerėjus Auros Tyrimą, paaiškėjo prieš tai minėto žodžio prasmė, t.y. priešais mane apsiseiliojąs sėdėjo elfas-debilas. Ir su katana žaidė, įsivaizduodamas, kad tai saldainis. Aš greit apsižvalgiau, bet taip skubotai nieko svetimo neaptikau, tad paėmęs už rankutės, nuvedžiau besispyriojantį Rimce-vaiką į stovyklą. Viena supratau beeidamas - jį paveikė kažkokie itin galingi Psi kerai. Kaip išsikapstyti, kaip sugražinti draugui savastį?
Tomce taip pat buvo sukrėstas kvailai besišypsančio durnelio veidu, dar be to bandančio susikišti kataną į... į... ai, tiek to, patys žinote kur; bet spręsti teko negaišuojant - aš einu žvalgybon, vabalokis prižiūri Rimciavaikį.
Man tikrai gerai sekėsi - aptikau virš mūsų gerai įrengtos stovyklavietės dar puikesnę slėptuvę, kur, matyt, ir slėpėsi nežinomasis užpuolikas. Pėdsakai buvo labai švieži, tad nekantraudamas nusekiau iš paskos. Po pusvalandžio pasisekė dar labiau - tolokai nuo savęs išvydau ramiai beeinantį kažkokį didoką vabalokį. Supratau - jis, niekšas. Tada jau nebeišlaikė manasis įtūžis, kerštas veržėsi užu samanės ribų, suriaumojau, magiški žodžiai savaime smaigstė erdvę, ir po akimirkos vabalokio kūną užvertė galinga akmenų griūtis. Viskas. Baigta. Kaput. Basta. Amen. Ate.
Kai viskas nurimo ir nusėdo dulkės, priėjau apžiūrėti atidžiau. Radau tik vieną vienintelį apsiausto skutelį. Ant jo liko išblukęs siuvinėtas užrašas - „Ašašonas". Ką gi, priešų vardų aš niekuomet neužmiršiu. Stovyklon grįžau jau nusiraminęs, papasakojau viską Tomcei, tik nutylėjau apie gyvio rasę - maža kas, sugalvos ką nors negero daktariūkštis, traukdamas man skaudamą dantį... Tad liko tik laukti ir tikėtis, kad mentalisto mirtis nutrauks ir pačio kero poveikį. Taip ir atsitiko, ačiū Dievui (tenesupyksta Siaubas, bet šioje pasaulio dalyje egzistavo ir kiti jo giminaičiai, kaip antai: Velniaižino, Chujevoznajet, PašolVon, NuTuBlet ir kt.), po 8 dienų bitch-iulis Rimas atsigavo gyvas sveikas. Per tą laiką mes šiek tiek medžiojome, o ir Algis nenuobodžiavo - vis bandė prisiplakti prie žąsų virtinės, skrendančios žiemoti. Mes ir slaugyti draugą jau žinojome kaip, - prisiminkite įvykį su puma.
Po šio nuotykio paaiškėjo, jog visas tarpeklis užvirtęs uolomis ir akmenimis. O tikslas buvo kaip tik ta kryptimi. Tai ir nuėjome ten. Labai sunkiai besibraudami, dar bandėme gauti maisto, nes skrandžiai taip garsiai dainavo reikalaudami duoklės, kad net galėjo mus išduoti. Algis nuginė nuo viršaus vieną sultingą kalnų ožką, jo šeimininkas pėdsekys vienu šūviu atėmė pastarajai gyvybę, tačiau ožka nebūtų ožka, sugebėjo drėbtis į gilią prarają. Teko leistis man. Bečiuožiant virve žemyn, nuo šviežios mėsos artumo pojūčio ištryškusios seilės iki slidumo suvilgė šniūrą - ir aš keberiokšt. Taip taip, taip ir nutiko, jei netikit, paklauskit kalnų ožkos... Taigi, guliu aš, vadnas, sulaužytas griovos dugne, iš viršaus vėpso kolega elfas, o mane toks siutas suėmė, kad sukerėjau Levitaciją ir kuo skubiau nubildėjau pas besilaukiantį, tpfū, t.y. belaukiantį Tomce. Rimce grįžo šiek tiek vėliau, su pilnu maišu šviežios skanios mėsos.
Per griūties nuolaužas teko eiti sunkiai, pavojingai ir lėtai, tačiau vėliau prieš mus atsivėręs vaizdas pateisino lūkesčius. Plačiame kalnų guolyje plytėjo didelis ežeras, nuo mūsų stovėjimo vietos iš visų pusių įrėmintas milžiniško gylio skardžiais. Tolyje matėsi tik dvi apylinkės, kur ežeras normaliai susisiekė su krantais. Maža smulkmenėlė - ežero paviršius buvo padengtas ledu, kas rudenio viduryje yra nebūdinga. Nusileisti nebuvo kaip, - nors! - atidžiau apžiūrėję aptikome mažus ir siaurus laiptelius, be jokių atramų smingančius šimtus metrų žemyn. Didžiai Siaubo nuostabai, nebuvome savižudžiai, tad sukerėjus Diską Skraiduolį+Skrydį, greitai atsidūrėme anoje ežero pusėje. Ten ir įsitaisėme nakvynei.
Aš suprantu, jums, aklieji skaitytojai, dažnai pažastyse kirba klausimas - o kodėl jie taip retai GERIA? Atsakysiu: O TAI KAM ŠIAIS LAIKAIS LENGVA???!!!
Tai va.
Ryte pastebėjome nuo tolimos kalnų proskynos artėjantį žmogų. Tai buvo paprastas valstietis, pastoviniavo prie užšalusio ežero, padūsavo, ir pasuko atgalios. Mums reikėjo informacijos, tad pasivijau žmogystą ir užkalbinau. Tasai, mane išvydęs, labai išsigando, į tardymą, t.y. į klausimus atsakinėjo mekendamas, turbūt kaip ir jo prižiūrimos ožkos, tačiau bent jau nemelavo. Atseit šitas ežeras užkeiktas, jį saugo trys vandens siaubūnai ir vienas milžinas kažkur rytiniame krante. Tuos iš kaimiečių, kurie bandė ledu nusigauti iki kitų kaimų aname krante, prarydavo, kitus užmušdavo milžinas. Tik kai ateis trys didvyriai/karžygiai/drąsuoliai/šaunuoliai/herojai ir nudobs tuos monstrus, vėl ateis pavasaris į šią prakeiktą žemę. Tai išgirdęs, aš tik supratingai šyptelėjau, švilptelėjau draugams, ir, šiems pasirodžius, atsisukęs išvydau tik spėriai sprunkantį valstietį... Na ir baugšti bei prietaringa ši tauta, turbūt vis dar neįtikėjusi į įžymiąją pranašystę „Trise valtyje, neskaitant Siaubo".
Vaikytis kažkokį nusmurgusį piemenį, mums, aukščiau išvardytus titulus nešiojantiems veikėjams, nederėjo, tad patraukėme krantu, link tariamos milžino buveinės. Eidami mąstėme, kaip sunaikinti tuos tris pūgžlius, tūnančius po ledu. Variantų būta įvairių: užmesti gyvą ožką ant ledo (aplink nebuvo nė gyvos dvasios); kažkam iš mūsų eiti ant ledo (Tomce kategoriškai atsisakė); priversti valstietį eiti (per vėlu gaudyti); paprašyti Algio paskraidyti virš ežero paviršiaus (kažkur tas kalakutas pasislėpė); ir t.t. Taip nieko efektyvaus nesugalvoję, nusprendėme pirma pribaigti vieną monstrą, ir tik po to imtis likusių trijų.
Kai jau daugmaž supratome aptikę jo irštvą, truputį pabūrėme, ir - pirmyn. Vietą puolimui suradome puikią - mat priešas saugojo siaurą praėjimą į tarpeklį, o mes užsiropštėme gerokai aukščiau. Ir tada išvydome Jį - tai buvo neregėtų gabaritų giganta-dvorfis, kuris sėdėjo sau ant kelmo, ir, garsiai raugėdamas, maukė kažkokį skystį. Šalia, atremtas į uolą, stūksojo gal 3 metrų ilgio dvirankis hyper/super/turbo/maxima kalavijas spadonas. Hmmm, su šituo reiks pasiterlioti pora tarpsnelių, bet ką gi darysi, ir didvyriai gaišta laiką. Kadangi likome nepastebėti, atakavome pirmi, visa jėga paleidę įvairius magiškus (ir ne tik) šaudmenis. Ir atsitiko taip, kaip ir nesitikėjome: bet kokios atakos dingdavo kažkokioje sferoje, supančioje dvorfą. Pajutęs kautynes, monstras čiupo spadoną, ir puolė link mūsų, visa laimė skardis buvo per status. Tasai įniršęs bent pamokė mus keletos retesnių požemių tautos keiksmažodžių. Kai jau nieks nebepadėjo, aš dar sykį išbandžiau prieš Ašašoną taip sėkmingai naudotą Griūties kerą, tačiau visgi giganto-dvorfą vėl apsaugojo tas prakeiktas magiškas gaubtas. Ir tik panaudojus dar galingesnį kerą Plyšiai, problema buvo laikinai išspręsta. Kodėl laikinai? Ogi tas padaras netyčia prasmego į kažkokius giluminius tunelius, neaišku kokias tikslais išraustus kalnų šerdyse. Va taip va. Neliko kas daryt, tad pasitraukėme nuo dabar jau labiau į skaldyklą ar karjerą panašaus tarpeklio, ir įsikūrėme nakčiai.
Naktį kažkas įkando į kaklą. Tą kažką pritrėškiau. O ryte atsibudau kvailesnis... Rimce, apžiūrėjęs tą „kažką", nustatė, jog tai Protensis nuziurbensis, t.y., daunavikšris. Oje. Išvada liūdnoka - netekau šiek tiek prigimtinio proto. Blogai. Oje. Taip niūriai prasidėjęs rytas žadėjo puikius kerštingus nuotykius, mes ėjome atgalios, prie vienintelės šiame slėnyje likusios laisvos perėjos, pasiryžę susirasti kokiame kaime kokį gyvulį jaukui. Oje. Temo.
Kadangi ryžomės keliauti naktį, tai, aišku, pražiopsojome slaptą takelį į kaimą. Ryte, nebežinodami kur eiti, nutarėme išsiaiškinti bendrą apylinkių vaizdą. Tam reikalui aš sukerėjau Skrydį, ir truputi pabuvau žvalgo vaidmenyje, kartu su ta šarka Algiu. Išvydome štai ką: aną, va ta vą, ir dar tą. Supratot? Aš tai ne. Todėl, šįkart jau dienos šviesoje, mes greitai atradome taką į aukštikalnių slėptuves. Tačiau užkopus paaiškėjo, jog valstiečių stovykla ką tik apleista; Rimces ausies sraigė su plaktukėliu ir priekalu netgi pagavo tolumoje mekenančios ožkos balsą. Ką gi, mielieji baudžiauninkai, nutarėte pasislėpti nuo prievaizdo rykštės?! Įsiutę nuo tokios nepagarbos, puolėme vytis. Tačiau tie smerdai gerai pažinojo savo kalnus, ką ir besakyti, mes buvome labai arti tikslo, tik staiga mūsų kelyje atsidūrė didelis, platus ir lygus kalno šlaitas. O viso to kaimelio balagano nė ženklo, nors tai buvo tikrai vienintelis kelias aukštyn. Visą aplinką atidžiai apžiūrėjome, ir tik dėl itin sėkmingos pėdsekio paieškos, aptikome tarsi vartų kontūrus tame šlaite.
Aha aha, visos viena Akmenlandė neturėjo jokio poveikio, nes iš karto tarsi ‚užsitraukdavo‘. Bet padarius kitas visas dvi už vartų ribų, mes atsidūrėme absoliučiai tamsiame tunelyje. Visa laimė, kad, kaip ir priklauso daktarui, vabalokis turėjo rentgeno aparatą, tpfu, t.y, infraregą. Dar prieš einant miegoti jis apžiūrėjo supančiais sienas, ir aptiko jose įvairių ženklų ir runų, kažkaip susijusių su Tomces kūju ir dvorfų tautos ritualine taure. Nieko nesupratome, tad liko tik ramiai snausti. Ryte (turbūt, nes jokio šviesos šaltinio nebuvo) patraukėme gilyn į kalnų ertmes. Ėjome ne tiek jau ir toli, nes ir mūsų elfiškos akys pradėjo regėti, vadinasi, iš kažkur sklido šviesa.
Aikštelė buvo vos išsikišusi už didžiulės prarajos, nuo kurios tvoskė karščiu, o skliautai mirgėjo raudonais liepsnos atšvaitais. Nuo mūsų virš bedugnės vingiavo siauras akmeninis tiltas. Norėdamas įrodyti savo neabejotinus akrobatinius sugebėjimus vienu ypu perbėgti siaurą akmeninį siūlą, Rimce metėsi pirmyn. Ir po kelių žingsnių jau staugė visu balsu - „Nieko nebematau!". Gerai, kad virve buvome jį apjuosę, tai staigiai ištraukėme lauk iš tos peklos. Ale akurat, pėdsekio akys buvo visiškai baltos, kaip Pimpabalos Vienaakio šventyklos elgetos. Baisiausiai visi persigandome, ir beveik požeminę parą ginčijomės ką gi daryti. Per tą laiką kerų pagalba išsiaiškinome, kad visos bedugnės sienos ir pats tiltas švyti melsva spalva - vadinasi, užkerėta. Tačiau kokia tai buvo magijos rūšis ar dar siaubai žino kas, težino turbūt ką tik piktuoju paminėtas Siaubas.
Po daugelio įvairiausių nusišnekėjimų, palikome viską spręsti Rimui. Tas pasielgė tikrai herojiškai - nusprendė apgraibomis pereiti keistąjį tiltą, o vėliau kaip Dievas duos (ne Siaubas, nemaišykit). Ir ką gi, jam pasisekė! Tiesa, po to mes jo gal 22 valandas nematėme. Klausiate, kodėl nurodytas toks tikslus laikas? Tada perklauskite Siaubo (ne Dievo, nemaišykite), mes nežinome. Ir štai, praėjus šiam laikotarpiui, Tomce tolumoje pamatė tiltu žvaliai einantį lyg ir visiškai sveiką Rimcę. Šiam žengus ant aikštelės, mes drauge sušukome pyzdink iš čia!, nes labai jau keistai švytėjo elfo akys. Ir tik vėliau, paplasnojęs atlėpusiomis ausimis tik jam vienam žinomu būdu, draugas sugebėjo įtikinti, jog tai tikrai tas pats svie(s)to perėjūnas. Bet akys vis tiek buvo keistos, nehumaniškos. Tada atėjo laikas papasakoti savo nuotykio istoriją.
Sėkmingai perėjęs akmeninį tiltą, kitoje pusėje jis regėjimo neatgavo, tačiau išgirdo kažkokius balsus. Apčiuopomis nuropojus tenai, jį sulaikė kalnėnai, ir pamatę baltus akių agrastus, be kalbų ar tardymų nuvedė pas Vadą. Ten, priklaupus prieš sostą teko atsiprašinėti už įsiveržimą į Astachano valdas, ir paprašyti grąžinti regėjimą. Tasai ilgokai mąstęs, davė Rimui tokią užduotį runiniu pavadinimu „Tamsioji Ledi". Esmė jos tokia: ši galinga kalnėnų tauta buvo apvogta siaubingosios Nakties Šeimininkės, terorizuojančios šiuos milžiniškus kalnų masyvus, ir dabar šioji pusiau stebuklinga rasė merdi. Patys jie nebegali pasipriešinti, nes jau per daug neteko jėgų bei galių. O dingo magiškas kristalas „Drakono Pautas". Taigi, jei elfas per 2 savaites neatneš brangakmenio, galutinai apaks, na o šiai sunkiai misijai įvykdyti, įstatė Rimcei magiškus veizolus keistu pavadinimu - „kontraktinės ninzės". Paprašius atsivesti draugus, Astachanas atsakė, kad galįs imti ką norįs, tačiau tiltą vis tiek reikės pereiti. Ir viskas, paleido.
„Štai taip + še tau" paeiliui tarstelėjome kartu su vabalokiu. Dar sykį apžiūrėjome keistąsias akis - jos buvo žydros, su širdelės formos vyzdžiais. Ne, tikrai neapsikęsime turėdami tokį draugą su tokiomis akimis, tad nedelsdami (va laiko limitas ir buvo svarbiausia) pradėjome žygį. Labiausiai bijojome magiško liepto - o kas, jei ir mums atsitiks tas pats? Tačiau aš užsidėjau puikiuosius iš pabaisos odos sukurtus Rimces šarvus, sugeriančius vieną magišką ataką, o Tomce pasikliovė Sėkme (senovinėje elfų kalboje ši dievybė buvo vadinama žymiai įmantriau - Paleistuvė).
Palyginus lengvai ir niekaip nepaveikti forsavome prarają, ir kitoje pusėje suradę nurodytą teleportą, žengėme į nežinią. Niurkt.