Išnirome, kaip ir tikėjomės (Rimas jau buvo nupasakojęs vietovės planą), prie aukštos, tarpeklį ginančios sienos, su dvejais bokštais iš šonų. Vakarėjo. Šalimais stūksantis bokštas buvo labai apleistas, tačiau viduje bent jau buvo įmanoma apsiginti nuo kiaurai košiančio drėgno ir šalto vėjo. Užlipome iki viršutinės terasos ir nuėjome gulti. Pirmas budėjo dabar jau nebe žvitria-, bet žydra-akis pėdsekys. Paskutiniai išgirsti žodžiai prieš užmiegant buvo liūdnas budinčiojo pašnekesys su bekrašte naktimi: „Algi, Algi, čia Rimas, tau gert; Algi, Algi, čia Rimas, tau gert... Gi tikrai, visai ir pamiršome per tas bėdas apie mūsų ištikimąjį žvalgybinį sakalą. Ilgai mes dar jo nematysime, - tyliai dainuodamos rėkė utelės mano bambaduobėje. Labanakt.
Atsibudau griūnant iš viršaus akmenims su balkiais, be to, kažkas labai nepagarbiai tempė už kojos. Pagal traukiančiosios rankos sukabinimo stiprumą ir tam tikrą ypatingąjį kampą, supratau, jog tai Tomce. Štai tat kokie jausmai užplūsta skerdyklon vedamą veršį ar kiaulę... Atsidūrus ant pylimo viršaus paaiškėjo visos šios suirutės priežastis - prieš mus, pasisukęs šonu ir žiūrėdamas kažkur tolyn, stovėjo Liova, o pasaulis aplinkui taip drebėjo, jog griuvo net bokštai.
Kaip elgtis tokiu išskirtiniu atveju, neteko skaityti net uždraustoje Universiteto knygoje „Kam‘a-Srutų‘oje", tad, it paklaikę (kodėl „it", it paklaikę ir buvome...), ėmėmės įvairiausių nelogiškų (kur jau čia iki logikos, kad tik kelnes sausas išsaugot...) veiksmų. Rimas pastėrusiomis - jei tai įmanoma su tokios spalvos akimis - užšoko ant liūto nugaros, ir tvatindamas savo niekam tikusia katana šiam per sprandą, rėkė: „Atiduok veizolus, GAIDY!!!". Nors liūtai yra kačių šeimos gyvūnai, kovos įkarštyje ne laikas apie tai jam aiškinti, ane?. Gi Tomce tuo metu mojuodamas rankomis dainavo nebylių kalba, tad ant jo ir taip augmenija apžėlusio snukio pradėjo dygt Ūsai.
O dabar imkit pavyzdį iš manęs, naujokėliai nemokšos. Aš šiltakraujiškai išsiėmiau savo ilgąjį sudėtinį liepos medžio lanką, ramiai užsidėjau asiūklio templę, ir beveik nesitaikęs, iššoviau. Tiesiai šoviau. Taip labai, elegantiškai. Šauniai tiesiog. Nuostabiai, net liežuviu caktelėjau iš to smagumo. Ajajai, galvon kačiukui. Va taip nelygioje kovoje ir žuvo didžioji dvorfų bei kalnėnų legenda, Baltasis Liūtas. Žemes drebėjimai liovėsi.
Rimcę radome nublokštą prie parapeto, tačiau sveiką ir laimingą. Kadangi viskas sukėlė tiek triukšmo, tai nebematėme prasmės slėptis. Sugulėme nakvynei tiesiog prie sienos ir uolos kampo, palikę budrųjį pėdsekį saugoti. Naktis praėjo ramiai, tik budėtojas pasakė girdėjęs paryčiais kažkokį šventinį triukšmą iš pilies. Pilis! Vaje, visai pamiršau ją paminėti. Viskas atrodo maždaug taip: tarp aukštų kalnų masyvų yra slėnis, kurio viduryje stūkso Nakties Šeimininkės pilis, su labai smailiu 150 metrų aukščio bokštu, kuriame ir yra Drakono Pautas. Viskas labai sunykę, apleista. Miškeliai nudžiūvę, kaimai aplink piliavietę ištuštėję, tvenkiniai užrūgę. Tenai ir reikės mums patekti. Ilgai mąstėme, kokį puolimo būdą pasirinkti, kol galiausiai sutarėme kaip visada, patraukę nosies tiesumu link vartų, na prolom. Ai, dar buvo nusileidimas nuo 20 m. aukščio sienos - čia man belipant atsirišo virvės mazgas, tačiau akrobatikos sugebėjimai apsaugojo nuo sužeidimų, nušokau sėkmingai. Pabaisą palikome pūtei, ooo, t.y. pūti.
Priėję pilį, išvydome kanalą, ir per jį link vartų permestą lieptą. Labai jau keistai tas tiltas atrodė - per pusę sulinkęs, kaip vaivorykštė, tik atvirkščiai. Iš karto įtarėme klastą. Pakerėjus paaiškėjo, jog visas kanalo skystis švyti. Tomce pabandė įkišti pagalį, tai net nespėjo įsiremti tvirčiau, o šaka jau atsidūrė kanale ir akimirksniu ištirpo. Čia tai bent, kažkoks virškinimo skystis, ar ką. Tada jau supratome, kodėl tilto lentos įlinkusios - jas traukė kažkokia ale magiška jėga, tačiau dar neįveikė. Kaip gi persikelti?
Kaip jau tampa puikia šeimynine tradicija, pirmas ėjo Rimce. Tik įžengus ant medinio pagrindo, jį sukaustė baisinga jėga, o gal ir trauka, o gal ir siurba, o gal ir niurkda, o gal... tpfu, vėl prasidėjo... Cic!. Taigi, šiaip ne taip, vos ne vos, atkaklusis elfas įveikė kliūtį. Sekantis žengė sunkiasvoris vabalokis, ir tiltas ėmė grėsmingai braškėti (ei, nemaišykite su braškių nokimo procesu!). Šiap ne taip ištraukus jį atgalios , teko ilgokai pamąstyti, kaipgi persikelti per tą prakeiktą kanalą. Tuo tarpu kolega elfas anapus griovio rodė įvairius nepadorius gestus ir mimikas. Padla. Nieko kito nebeliko, tik kerėti Oro Laiptus. Labai labai sunkiai, tačiau sėkmingai perkopę kliūtį, visi kartu pro mažas dureles vartuose prasmukome į tvirtovę. Vidiniame parke viskas buvo labai tvarkinga, prižiūrėta ir išpuoselėta. Mes, nekreipdami dėmesio į supantį grožį, nesislapstydami nudrožėme tiesiai prie aukštojo bokšto. Viduje vėl viskas buvo apleista, tačiau kuo aukščiau kilome sraigtiniais laiptais, tuo tvarkingesni buvo áukštai. Nuo penktojo aukšto prasidėjo įdomybės - pamatėme kažkokias į paklodes panašius baltų drebučių konsistencijos padarus, tačiau prasprukome nepastebėti, ir nekliudomi pakilome iki 9 aukšto.
O štai šitame prakeiktame lygyje teko patirti daug taip vadinamųjų „siurbų", nes susidūrėme su trimis Šmėklomis. Na ir sunku gi buvo! Nors ir su nuostoliais laimėję, apžiūrėjome tamsiąją patalpą. Šitoje situacijoje labai pravertė Rimcės priekiniai žibintai - liaudyje vadinami akimis. Pastebėjęs sienoje vos vos įžiūrimą nišą, išdaužė ją ir rado paslėptus 9 ritinius, susuktus juoda virve. Bandant juos imti, septyni kaip mat subyrėjo į dulkes. Kas per rašliava buvo ten prikeverzota, per daug laiko gilintis neteko, reikėjo skubėti.
Pakilę į dešimtą lygį, pagaliau išvydome šviesą, plūstančią pro arkos pavidalo langus. Staiga šviesos šaltinį prislopino kažkokie šešėliai. Įsižiūrėję geriau, atpažinome mumijas. A, su šitomis (na ir kas, kad 7-ios...) bus lengva. Tai taręs, puoliau kaukdamas - ir kitą tarpsnelį užslinko Tamsa. Kai ‚patvarkiau‘ Tamsą, urvo gale išvydau kitą seniai ‚betvarkytą‘ draugužę - Giltinę (arba Mirtį). Ji jau tiesė į mane savo švelnias kanopas, jau šypsojosi belūpe šypsena, kvietė antkapių samanų šnabždesiu - tik staiga viskas išblėso, aš dar bandžiau veržtis pirmyn, pas Ją, bet veltui...
Priešais save išvydau Rimces veidą; tasai dvokė česnakais, nuo nosies galiuko knapsėjo kažkoks kondensatas, akys buvo užtraiškanojusios. „Tamysta gyvs!" sriūbtelėjo anas, ir bandė pabučiuoti man į kaktą savo suskeldėjusiomis lūpomis. Po paraliais, kad sprukau aš į šoną, net puma galėtų pavydėti!
Kai visa suirutė nurimo, bendražygiai man paaiškino, kad mane buvo užmušę - na ne visai, tik iki komos būsenos. Mat kokie reikalai. Ir dar papasakojo apie itin dydvyrišką mano poelgį - žūdamas sugebėjau fakelu padegti mumijas dengiantį audinį, ir tokiu būdu nurodydamas jų sunaikinimo kelią; to pasekoje visos baidyklės sudegė. Kardu pramušti tuos tvarsčius-šarvus buvo beveik neįmanoma. Kai nugalėtojai - garbė ir šlovė jiems - sudeginę priešus pamatė mane negyvą, Dr. Tomce sugalvojo panaudoti kažkur surastą ritinį, pasikliaudamas akla sėkme, kažkodėl pas vabalokius vadinama Intuicija. Nūūūs... ir pasisekė. Po valandėlės aš buvau gyvas/sveikas, net visos prieš tai patirtos siurbos atsistatė. Nuostabu. Nors buvo šiek tiek nesmagu dėl neįvykusio tūso su ta... ta... nu kaip ji ten... Miltine? Giltrine? Ai, nesvarbu, pakabinsiu kitą sykį.
Apieškoję kambarį, likusiuose trijuose sveikuose sarkofaguose radome kažkokių daiktų: lazdą, krištolinę vazą, gyvūno statulėlę. Be abejo pasiėmėme, jūs ką, apie mus tokios prastos nuomonės?! Įdomus dalykas buvo tas, kad mūšio metu nepastebėjome aklinai užsivėrusios angos į apačią. Paspaudus atidaromąjį akmenį vienoje iš bokšto sienų-durų, staigiai pradėjo kilti grindys. Tad teko mesti juokavus, ir pasukus akmenį kairėn, žengti į atsivėrusią tamsią erdvę. Apėjus vieną radiusą ir svirtimi atidarius vienuoliktojo aukšto duris, tarpuvartėje išdygo trys supuvusiais mėsgaliais pasipuošę skeletai, arba liaudiškai tariant, zombiai. Dar trys lėtai šmėžavo patalpos gilumoje. Na, o tada prasidėjo beprasmiškos kautynės - pykšt-pokšt; pykšt-pokšt; ir taip kokius porą dešimčių kartų, be jokios akivaizdžios žalos. Netyčia pastebėjęs Tomces žvilgsnį, bėgiojantį nuo virvės ryšulio link zombių stovėjimo vietos, supratau: kažkas bus. Ir tikrai - šūktelėjęs „laikykit virvės galą!", tasai atsistojo už vieno durų kampo, Rimas užu kito, o aš, kaip jaukas - per vidurį. Nepatikėsit, bet ši sistema suveikė geriau negu įžymioji Smirdančiųjų Olų Mūšio taktika. Įsidėmėkite tai, skaitytojai. Visi gyvieji nemirėliai žuvo nuo maniškės katanos. Bet visa garbė liko veterinoriui (P.s. jis man vėliau prisipažino, kad tokių dalykų išmokęs skerdykloje, profesionaliai supančiodamas veršiukų&ėriukų&paršiukų&ežiukų kojas. Bet nugalėtojų jau niekas neteisia, ane?). Kaip bebūtų keista, šitame nuožmių žudynių aukšte pavyko labai sėkmingai išsimiegoti, ir pilni šviežių jėgų bei kvailų svajų, degdami kovos dvasia bei pagiriomis, žengėme aukštyn laiptais, jau žinodami visas architektūrines-mechanines šio pastato ypatybes.
Tačiau 12-ame aukšte buvo tuščia. Visiškai. „Tuščia visiškai" buvo iki pirmojo pėdsekio riksmo, kad kažkas jį glamonėja ir kažką siurbia. Mudviejų su Tomce mintys, išreikštos runomis, atrodytu maždaug taip: ???+!!!. Ir tik staiga pradėjus temti išvydome šalia elfo kabančias keistas stovylas ar šešėlius. Kadangi šiame bokšte magija negalima (ar aš to neminėjau?), eilinį kartą teko kovoti plienu. Daugiausia žalos gavo mūsų „ne visai karys" Rimce, nes jį vėlgi paveikė įvairios sriubos, ut, siurbos. Rūsčią kovą išgelbėjo tik netyčinė Tomces svaidomojo kirvuko nesėkmė - tasai pataikė ne ašmenimis į krūtinę priešui, bet kotu! Vampyras trumpai kriuktelėjo ir išnyko visiškai. Su antruoju jau buvo lengviau - AtA.
Po tokio sunkaus mūšio vis tiek teko apžiūrėti aplinką. Be atidarytų dviejių sarkofagų, radome dar 3 sveikus. Rizikuodami atvožėme vieną iš jų. Viduje stovėjo dailiai išpuošta urna. Aš ją išėmiau, ir liepęs draugams atsitraukti bei pasiruošti kovai, fakelo liepsna atitirpinau antspaudo vašką. Iš indo aukštyn pradėjo kilti melsvas dūmelis. Atsitraukiau ir aš, pasiruošiau šaudyti. Tuo metu ore formavosi galingo kario figūra, sunėrusi rankas ant krūtinės. „Cha, džinas", netyčia pagalvojau. „Taip, tai aš, - pasigirdo duslus stereo garsas, - Klauskite, ir jums bus atsakyta!". Mes susižvalgėme, subėgome į krūvelę, ir trumpai pasitarę, tarėme magiškąjai būtybei: a šampės pisi? Išgirdę nepadorų atsakymą, ir palikę tą atsakymą ramybėje, taip pat pasielgėme su likusiais dviem karstais, ir iš ten tūnojusių džin(s)ų ištraukėme daugiau informacijos apie Bokštą ir jo šeimininkę. Taip baigėsi šio priešpriešpaskutinio aukšto istorija. Kylame toliau.
13 aukštas. Prieš atidarydami duris, dėka itin geros pėdsekio klausos, išgirdome už akmeninių sienų garsų knarkimą, kuris, vos atvėrus duris, liovėsi. Hmmm, kas ten per padaras? Norėdamas tai sužinoti, išblizginau saviškių šou-dao ašmenis ir iškišau lauk, fokusuodamas juos kaip veidrodžius. Deja, pamačiau tik tolyn šmėstelėjusį šešėlį... Pasimokę iš ankstesnių nuotykių, pirmi nedrįsome žengti, tad palaukėme pora minučių. Na ir aišku, netrukus išgirdome riaumojimą ir į siaurą aikštelę iššoką tamsus siluetas. Kaip vėliau sužinojome iš vardinio ženkliuko, tai buvo Juodasis Riteris. Kadangi aikštelė buvo labai ankšta, kovoti teišgalėjo tik Rimas. Suprasdami visą jo užduoties svarbą, netrukdėme. Aš pabandžiau realių kautynių sąlygomis išbandyti veiksmą, kuris Universiteto karo meno vadovėliuose vadinosi „Kaip apsimesti negyvam", o Tomas nuėjo parūkyti už kampo. Kai grįžo, pamatė du sustingusius kūnus prie užvertų durų. Baisingai susiseilėjęs , jis liepė man baigti vaidinti negyvelį ir padėti atgaivinti bendrakeleivį. Visam šitam reikalui pavykus, išsimiegojome skirtą laiką, ir pabūrę visokių pokštų, vėl atvėrėme duris. Rimce, pirmyn!
Deja, šūksnį ‚pirmyn‘ suprato ne visi atakos dalyviai. Tai buvo vabalokis. Išsitraukęs savo didyjį Toro kūjį, jis taip mostelėjo priešui, kad ojojoj... Visa bėda, kad ne pirmyn, o atgal... Taip ir liko gulėti sustingęs, o tiksliau suakmenėjęs nuo kūjo poveikio įpatybės...
Aha, taip. O kas tuo metu dėjosi Rytų fronte? Rimas ne veltui buvo įniršio apimtas - vos keliais smūgiais sudrąskęs Juodojo Riterio gynybą, užmušė jį. Va kaip atrodo tikra pergalė! Tik džiaugtis nebuvo kada, nes taip mums reikalingas gydytojūkštis tysojo negyvas nuo patirto fiasko; o ir nukautojo priešo kūnas pradėjo formuotis į kažką kita. Sunerimę vėl paruošėme ginklus. Toje vietoje susiformavo tarsi kažkoks hibridas pasivadinęs Pedro Voveraičio vardu. Jis, didis karys, pasirodo, buvo nugalėtas, pakerėtas ir užvaldytas šių apartamentų sąvivinkės, tad dabar išlaisvintas, mielai prisidėtų prie mūsų kompanijos. Taip ir sutarėme.
Be nuotykių užlipę+užtempę AkmenTomcį į keturioliktą lygmenį ir pasinaudojome kerais (kerais!!! jėėė!!! tegyvuoja kerai ir magija!!!), atvėrėme vartelius, ir puolėme vidun. Ten laukė du įspūdingi karžygiai skeletai. Užvirė trumpa kova, kurios baigtis: negyvas Pedras V., ir nugaišę abu priešininkai. Pedrą Prikėlimo ritinys greit užlopė, tačiau su klaidomis - vietoj nosies išaugo... taip, tas pats, apie kurį pagalvojote. Tačiau kažkieno apdairiai paliktas Deformacijos manuskriptas ištaisė nesklandumus. Greitai ir krupščiai apieškoję kambarį, aptikome žiedo formos griovelį grindyse. O, teleportas. Na ką, stvėrėme vitalistakmenstatulą ir žengėme lemiamą žingsnį.
Kambarys buvo... įspūdingas. Tačiau mūsų dėmesį patraukė ne supanti prabanga, o šios vietos prižiūrėtoja. Ji atrodė ne ką mažiau įspūdingai: šiek tiek/nedaug/truputi drabužėlių, tatiuruotės, kvepalų debesis. Ir labai graži, kaip įžymioji panelė Ryžoji Pąžastis iš Karališkųjų Arklidžių, tik atvirkščiai. Viską gadino vienas vienintelis mužikas - keistas humanoidas, vabalokio ir ogro mišinys. Vėliau, jau prie bokalo pieno, vis klausinėdavome Tomcę, kaip čia taip atsitinka tokie įmantrūs dalykai, tai tas nuraudęs tik panarindavo galvą ir atkakliai tylėdavo...
Puolėme visi sykiu. Rimce ir Pedras atakavo vabalogrį, aš ėmiausi lanku „kutenti" pačią Pačią. Jinai bandė kažką kerėti, tačiau nepavyko, ir maniškės strėlės antgalis įstrigo į kaklą, visiškai paralyžuodamas Nakties Šeimininkę. Netoliese buvęs elfiūkštis vienu smūgiu pribaigė ją. Su tuo likusiu monstru kovėmės ilgai, kol galų gale nuvarginome ir apsvaiginome.
Nusėdus dulkėms, vaizdelis buvo graudus: kambaryje, atnešta iš apačios, gulėjo vabalokio akmeninė statula keistoje pozoje (užsimojęs koviniu kūju, tačiau ginklas pataikęs iš nugaros į kojų išsišakojimą), stovėjo visiškai pasimetęs neaiškios kilmės klaikus padaras (kaip jau minėjau, priminė sukergtą ogrą su vabalokiu, turbūt dalyvaujant Eksperimentinės Zootechnikos Instituto pirmakursiams), sakinio pradžioje paminėtos substancijos apdulkintas pėdsekys, kuris savo nenatūraliomis akimis dėbsojo į šio Bokšto savininkę; neseniai gimus ar išsigimus dar viena gamtos klaida - kitas vabalogris Pedras Voveraitis, na ir aš, (ne)kuklus šio metraščio autorius.
Pirmas nejaukią tylą nutraukė vabalogris, prisistatęs Arcės prekiniu pavadinimu, ir pareiškęs, jog visiškai nesusigaudo, kas čia vyksta, be to, nieko neprisimenąs. Visi akimirksniu pradėjo šurmuliuoti, pakol aš valdingu mostu nutildžiau nenuoramas, pareikšdamas, kad visų pirmiausia reikia išsinešdinti iš čia. Apieškoję kambarį, nieko gero neradome (kas pasirodė labai keista, turint omenyje Bokšto prabangius apartamentus), tiesa, iš asmeninės Tamsiosios Ledi bibliotekos pasiėmiau aptrintą knygiūkštę, su paveikslėliu, vaizduojančiu nuogą žmonių porą, tik kažkodėl atvirkščiai gulinčius vienas ant kito... Kadangi ant pačios buto šeimininkės drabužių buvo minimaliai, tai papildomos paieškos nevykdėme, užteko vizualiai „apieškoti" (nors Pedras V. negarsiai murmėjo „kol šilta - šmyrkšt, ir viskas"). Tiesa, dar radome Drakono Pautą, taip pat nedidelį altorių, ant kurio visokiom pozom guldėme akmeninį veterinorių ir ant jo dėjome. Nu, Drakono Pautą savaime aišku dėjome, tačiau niekas negelbėjo; bandėme kabliais išlupti langų grotas ir t.t., žodžiu, pramogavome po sunkaus mūšio.
Nusivylę tuo, kad nepavyko prisigrobti turto, sutarėme pasitraukimo planą, ir pirmi ant portalo žengė stipruoliai kariai, nešdami nelaimingąjį Tomce. Jie iš karto pradingo, ir netrukus lauke pasigirdo jų džiaugsmingi šūkaliojimai. Mes pasekėme jų pavyzdžiu, atsidūrėme kažkokiame pusrūsyje, o išlipę supratome, kad esame jau už pilies ir pražūtingojo kanalo ribų, pievoje. Pedras iš karto (jis, kvailelis, turbūt galvojo, kad atsiras konkurentai) pareiškė, jog visos šitos žemės su pilimi priklauso jam, jis būsiąs geras karalius, ir garbingai valdysiąs tautą - tik iš kur jis tą tautą paims, aplink nė gyvos dvasios, tik ožkos ganosi... Pala pala, ožkos. Va kur mintis! Ojė. Tad ilgo bei graudaus atsisveikinimo išvengėme, kuo greičiau nuvydami tą padarą šalin, na o patys patraukėme namolio, nes jau vakarėjo.
Priartėję prie tos apgriuvusios sienos su bokštelių liekanomis, viršuje išvydome keletą grifų bei peslių, ir didžiulį debesį musių. Mirties šiukšlininkai negaišo laiko veltui ir naikino Liūto likučius. Lengvai atradę griūties nepaliestus teleporto vartus, negaišuodami peržengėme ribą. Atsidūrėme, kaip ir prieš išvykdami, kažkokiame požemyje, tikriausiai kalno viduje. Truputį paėję, aptikome didelį urvą ar menę, visą kailiais išklotą ir pilną smilkalų dumų. Viduryje sedėjo, kaip ir tikėjomės, Kalninių Dundukų vadas Asta-chanas. Jis neatrodė pernelyg nustebęs, mostu pakvietė sėstis šalia, ir tarstelėjo: „Pasakokit". Na, mes vienas kito pasakojimą pertraukdami bei papildydami, ir išklojome visą tiesą. Asta-chanas tik linkčiojo savo gauruotą galvą ir traukė canabis suktinukę. Supratau - jam šis pasakojimas ne motais, tad parodžiau tą pasiimtą knygeliūkštę. Jau kaip čiups! Atrodė baisiai patenkintas, tačiau kai mes priminėme apie Drakono Pautą, jo veido išraiška staiga tapo panaši į šikantį katiną... Oi kaip nenorėjo starykas kalbėti apie tai! Tačiau teko, ir štai gi ką jisai papasakojo:
Jisai jau nebegali niekuo padėti fiasko patyrusiam ir nuo savo pačio ginklo žalos suakmenėjusiam Tomcei, o-bet-tačiau. Sistema tokia - šamanas perkelia mus į Miegančiojo Drakono pasaulį, kuriame turime surasti vietą, kur įdėti tą mūsų turimą brangiakmenį. Tačiau laikas ten eina beprotišku greičiu, tad grįžus į šį pasaulį, mes galime akimirksniu numirti. Jei viską įvykdysime, Prabudęs Drakonas išpildys mūsų norus. Be abejo, tokiojie sudėtingoje misijoje yra ir tabu, t.y. kerėtojai galės tik kerėti, o kovotojai - tik kovoti. Pats pasaulis yra labai pavojingas, pagalbos nebus iš ko tikėtis, aplinkui vien priešai (kaip sužinosite vėliau, šamanas daug kur klydo). Parodė ir žemėlapį, kuris buvo panašus į pabaisos galvą. Taip pat perspėjo, kad visi magiški daiktai ar priedai neturės savo galios, taigi viską palikome specialioje magiškoje slėptuvėje-nišoje. Atėjo laikas keliauti. Asta-chanas pusdienį ruošėsi ritualui, po to riktelėjo kažką, ir mes atsidūrėme svetimame vėjuotame krašte, kalno papėdėje. Nuotykis (o gal ir bėda...) prasidėjo!...