1 saga

Man liežuvį taip užnižę,
Dantį taip įsisopėję,
Bo seniai žodžius aš taręs ,
Aukso versmę aš praliejęs,
Apie didelius didvyrius,
Apie jauno mago žygį.

Sutikau aš jį kalnuos,
Orkų išraustuos urvuos,
Kuriuose jau šimtas metų,
Trejetą ilgų amželių,
Blogis savo irštvą suka,
Orkai smarvei savo tušta.

Prisistatė jis Kraneliu - gnomu magu mažamečiu,
Kuris dar tik šimtą metų, antrą amžių tik pradėjęs.
Buvo jis jau kiek pavargęs, kiek pailsęs, pakovojęs,
Tad prisėdo ant kalnelio, juodo anmenio granito,
Taigi šitaip tarė, taip kalbėjo,
Tokią porino senovę.

Taigi tokiu miškeliu paėjęs,
Tokį kelią pasirinkęs,
Traukė jis medžiot žvėries,
Greito grobio susirasti,
Bet nevien medžioklės aistrai,
Bet ir pilvo gurgesiui patenkint.

Buvo jis tikrai ne vienas,
Su silpnu draugu savuoju,
Šan-haju savi vadino,
Priešai atrama jie laikę.
Tik juokai iš jo išėję,
Tik dėmė ant žemės veido.

Ėjo jie abu mišku,
Išsiskyrę, ne kartu,
Tik sugaudęs karo ragas,
Šaižus garsas nuaidėjęs.
Sunerimo gnomas - magas,
Nerimas aną pagavęs.

Ir iššoko gal penki,
Tuntai dešimtį turėję,
Žaliaskūrių,bjauriasnukių,
Žemės išgamų orkinių,
Kurie savo bjaurumu,
Veido šlykštuma pranokę,
Net gauruotąjį Šan-hajų.

Ir Kranelis būt sutvarkęs,
Kad ir šeštą dešimtį sumušęs,
Vieną žodį teištaręs,
Vieną mosta teparodęs,
Bet ir vėl viską sumovęs,
Gaurų ranką vėl įkišęs,
Šan-ho baimės nesuvaldęs
Gnomą magą vėl užvirtęs.

Taip vergovėn jie patekę,
Toks jųjų likimas buvęs,
Be Šan-hajaus taip nebųtų,
Bet Dievai jau taip nulėmę.

Kas jau buvo - tebūnie...

***********************

Kad urve atsikvošėjęs,
Akmenų oloj pabudęs,
Suvokė jis neiškarto,
Neiškarto tai suprato,
Tiktai galvą pasikasęs,
Tik barzdotąją pakratęs.

Penkios dešimtys urve,
Dar trys tuntai jų šalia,
Žaliaskūrių, bjauriasnukių,
Žemės išgamų žaliųjų.
Štai ka magas tepamatė,
Štai ką gnomas teregėjo.

Ir jis pats nelaisvas buvo,
Virvės, akmeninis stulpas kliuvo.
Bet, o laimei!
Du draugai šalia pribuvo,
Kairėje Šan-haj bedvasis,
Dešnėje nirštąs Urgikas.

Ir Kranelis nusijuokęs,
Jupkas pilvą jo sukrėtęs,
„Mano taip jie sustabdys?
Tuoj žiūrėsim ką darys!"
Visi orkai nusigando,
Greitai ginklų griebtis bando.

Bet nespėjo to nė vienas,
Gnomas dainą jau pradėjęs.
Ugnies gyvate jau virvės,
Ką tik pančiojusios magą,
Lyg ugnies strėlė pribaigus,
Smygso užantį vadeivos.

 


Ir Urgikas,gnomo draugas,
Jau tikrai seniai nesnaudžia,
Ašrų durklą pasičiupęs,
Gležnas orkų galvas skutąs,
Lyg gylys vapsvos įniršęs,
Lyk kovos įpykęs šernas.

Orkų pastangos bevaisės,
Ugnies mago nepribaigsi,
Lyg pamišęs ugnį svaido,
Ugnies kamuolius jis laido.
Vieną kerą sukerėjęs,
Jis jau kitą murmė ėmęs.

Liko dešimt,gal,stipriausių,
Orkų išgamų šlykščiausių,
Čiupę tie kalavijus,
Mirties įnagius klaikius,
Puolė jie visi ant vieno,
Kriokdami užpuolė gnomą.

Žilabarzdis sukvatojęs,
Žodį tarė baisų,orų,
Ir pakilo ji staiga,
Mirtį nešanti banga.
Tuo pasibaigė kova,
Prasidėjus lyg tik ka.

Ir Urgikas nusipelnęs
Orkus lyg pakvaišęs skerdęs,
Ir Kranelis didžiajėgis,
Orkus greit paleidęs plėnim,
Sėdi štai dabar prie laužo,
Lyg nuo elio kiek įkaušę.

Taigi vyrai, moterėlės,
Taigi ir mažieji vaikiai,
Taigi esti dar Didvyriai,
Žalio orko nepabūgę,
Taigi esti didžiajėgiai,
Visą šimtą jų išjuokę.

Gal ir čia jie atsiras,
Gal ir čia jie dar užsuks,
Gal net šiandien,net šią naktį,
Jūs juos greitai atpažinsit:
Vieną feniksu vadina
Ugnies paukščiu kurs ramina,
Kitą paprasčiausiu vyru,
Kurs šimtus peiliu nudyręs.