Esmi Kreivas. Kreivas ibn Ašarietis, iš kilmingosios Laithauzų giminės! Jau 200 metų mano sielai... Nuo pat gimimo man buvo skirtas likimas eiti garbingas Švyturio Spoksotojo pareigas: skaičiuoti praplaukiančius laivus, prižiūrėti pašto žuvėdras, stebėti dangaus šviesulius... Tačiau būdamas jaunas kūnu bei dvasia nusprendžiau išbandyti šio pasaulėlio silpnybes bei stiprybes. Na atsibodo atsirėmus į parapeto kraštą žvelgti į tolumas, kai visi keturi pasaulio vėjai tau pučia akysna. Todėl laisvu laiku nuo tarnybos miklinau kario šaulio įgūdžius - ir po kiek laiko paukšteliai bei žvėreliai ėmė vengti Laithauzų švyturio... Kadangi konservatyvūs tėvai nė nebūtų leidęsi į kalbas apie klajūno gyvenimą, iš namų teko dingti slapčia. Pažystamas pirklys-gnomas, kuris retkarčiais vis tik užsukdavo į šią Rykanto užmirštą žemę, mielai sutiko perkelti į artimiausią žmonių apgyvendintą sritį - Gvilandiją. Be nuotykių atsidūręs sausumoje, iš karto patekau į įvykių sūkurį. Na, bet apie tai jau kita istorija...

Sveiki visi. Aš esmi Žaibantas Springstynas. Noriu jumi visiemi pabyloti pasakojimą kokiais vėjais atsidūriau Gvilando žemėse, kaip tapau, kuo dabar esu, kaip atsiradau čia, kur dabar stoviu.
Gimiau ir augau Litlmenlandijoje, saloje, nuo senų senovės gyvenamoje gnomų bendruomenių. Buvau nedidelės, bet garbios grybų augintojų bendruomenės narys. Tuos grybus - balkšvuosius tešmėnus - auginome labai sėkmingai. Užaugindavome tiek, kad visiškai patenkindavome visų aplinkinių bendruomenių poreikius ir dar likdavo gero pertekliaus. Protingos žilos galvos, jau prieš kelias kartas buvo sugalvoję būdą, kaip iš to pertekliaus gauti didelės naudos. Ogi visą perteklių mūsų šaunieji pirkliai plukdydavo į vakarines ir rytines didžiųjų išstypėlių karalystes, kur labai pelningai parduodavo, mat pastarieji šiuos grybus naudojo ne maistui, o potencijai kelti - keistuoliai - ir buvo pasiryžę kloti milžiniškus pinigus.
Taip jau atsitiko, kad gimiau vieno tokių pirklių šeimynoje, tad gavau gerą išsilavinimą ir atėjus laikui, iškeliavau į pirmąją savo ekspediciją į vakarines išstypėlių žemes. Ekspedicijos metu išaiškėjo, kad turiu unikalią savybę, kurios niekas nuo amžių glūdumos tarpe gnomų nebuvo aprašęs. Artinantis audrai, mano plaukai, kurie nuo vaikystės kėlė man tik vargą, mat buvo sausi, nušiurę, lūžinėjantys ir besielektrinantys, pradėdavo stotis piestu, žėrėti Elmo ugnimis ir kibirkščiuoti. Šią savybę, neilgai trukus, laivų navigatoriai pradėjo labai vertinti ir pradėjo kviestis mane į savo laivus idant išvengtų audrų.
Kartą, eilinės ekspedicijos metu, atvykome į Gvilando miestą. Pakeliui į pirklių namus, pakliuvome į didelių neramumų sūkurį. Pagaliau ištrūkęs, supratau, kad esu vienas. Tą suprato ir trejetas didžiulių ginkluotų žmogystų, kurie matydami lengvą grobį šoko ant manęs kaip, vabalokiai šoka ant savo patelių. Iš baimės vos neprikroviau, kai kažkuris čiupo mane už plaukų. Nuo klaikios baimės manyje kažkas trūko... Atsipeikėjęs pamačiau du žmogėnus dyžiančius tolyn, o vienas mėsos kalnas drybsojo šalia be gyvybės ženklų. Plaukai ant mano nelaimingo pakaušio styrojo ir kibirkščiavo, rūksnojo melsvas dūmelis.
Taip mane ir pastebėjo didysis Gvilando archimagas Auksiliotrofas, mat, pasirodo, tada, visiškai neturėdamas jokių magijos pagrindų, net apie magiją nelabai ir girdėjęs, atlikau elektros piršto kerą, tik energiją nukreipiau per savo nušiurusią ševeliūrą. Taigi, pastebėjęs manyje potencialą, jis mane pakvietė studijuoti Gvilando magų bokšte. Sutikau. Labai jau viliojo mane naujai atrastoji galia...
Tiesa, per tą lemtingą įvykį, iš baimės paspringau...visam gyvenimui - dar ir dabar normaliai šnekėt negaliu, pastoviai springstu, kosčioju, pašnekovus tai labai nervina, normaliai bendrauti negaliu, nebent su urvažmogiais.
Taigi, štai aš čia - prieš valandą naujai iškeptas elektromantas. Stovių tarp minios klajūnų, atskalūnų, vėtytų ir mėtų klajūnų bandydamas parsisamdyti į kokį tai grandiozinį kryžiaus žygį, pasiūlyti savo kuklius sugebėjimus, kurie gal ir pravers klajonėse.

Sveiki visi. Na, o aš esu Gūsis Normalus. Musiet normaliausias iš mūsų visas grupes. Nesu labai protings, ale i durns visai nesu. Augalots toks visas, iš veidele ir nieka, vikrus nereale, kai leopards kokis. Kilęs asai iš vargingas elfų gimines, vėliau be teva motinas augau, gyvenims nebuva lengvs, ale nesiskundžiu. Biškį mokslu teka ragaut, veterinorium...tfu...gydytoju mokiaus būt, nu neskiesiu kaip ten ma sekės, ale pora perliuku sava asmeniškų turiu, kai lab supykstu, net musėm ore vidurius paleidž. Šiaip taikus esu, gera būdo, turėjau žiurkikę iš gretima kaima, ale išsiskyrėm, palikau aš ją...a gali ji nuo manęs pabėga...nepamenu kaip te buva. Nu kilęs aš iš didmiesčia Nagara pavadinimu, tik neįkertu kudė visi jį kaimu vadin, ale i tai ne esmė - durni jie kai taip šnek. Tai va, sumąsčiau vieną dieną nuotykių pasiješkot, muskulus kai saka pramankštint, po svieta trumpai pakeliavau ir viena diena tris gozelius sutikau, nu ale apie tuos lochus nepasakosiu...jie jau prisistatė...Tai va daba mes viena komanda, viens kumštis kai saka. Tai tiek, man numeris 3...tfu...aš Gūsis Normalus. i visks bus normale!!!

Kiek apie save prisimenu augau kalnuose palei upę. Mūsų genties gyvenvietė Murmandija vadinosi, iš to ir kilo mano vardas Murma, o ne todėl, kad aš neaiškiai kalbėjau. Visi mano genties nariai nuo ryto iki vakaro matydavo tą patį - urvai, kalnai, urvai. Apie pramogas nė kalbėt nėra ko. Viską piešdavo pilkomis spalvomis. Niekuo nesidomėdavo kas dedasi toliau genties ribų, nebent pritrūkus savų moterų gretimuose gentyse ieškodavo kas sau žmonos. Na man tėvai ir aplinkiniai nuo pat mažumės sakydavo, kad aš ne toks kaip visi. Kitaip į viską žiūrėdavau, pasaulį kitomis spalvomis matydavau. Tai nelabai patiko mano gentainiams, nes kurstydavau savo bendraamžius galvoti apie kitokį gyvenimą nei turėjome. Norėjosi pamatyti kas dedasi už mūsų ir ne tik mūsų genties ribų. Žinojome, kad pasaulyje gyvenam ne vieni ir kad rasių yra kitų, bet nė vieno kitos rasės atstovų nesame matę. Kadangi gyvenome arti upės, metams bėgant vis labiau pradėjau galvoti apie nepažintą pasaulį esantį žemyn palei upę, ten kur ji įteka. Būdamas 25 metų prikalbėjau dar 5 savo genties draugus į kelionę palei upę. Visi nekantravome ir laukėme tos dienos kada galėsime pradėti kelionę. Slapčiomis nuo visų pasistatėme plaustą, kuriuo ketinome keliauti, sukaupėme kelioms dienoms maisto atsargų bei apsiginklavę, kaip mums atrodė, „ohoho", naktį kai visi miegojo, pasileidome upe pasroviui žemyn nežinodami kas mūsų laukia. Visi buvom susijaudinę, kiekvienas pasinėręs į savo svajones apie pasaulį, kurį turėjome atrasti. Plaukėme ilgai, gal apie mėnesį, gal ilgiau. Keitėsi aplinka, kalnai baigėsi ir prasidėjo lygumos. Palei upę augo įvairūs medžiai, juose gyveno mums anksčiau nematyti gyvūnai ir paukščiai. Kartkartėmis matydavome tolumoje prajojančius keistus padarus ant kurių sėdėdavo mūsų manymu į mus panašios būtybės, bet niekad neprijodavo taip arti, kad galėtume gerai į juos įsižiūrėti. Mes irgi buvome atsargūs, krante stengdavomės ilgai neužsibūti, tik tol, kol rasdavome maisto. Tačiau vieną naktį kilus audrai mums teko išlipti į krantą ir likti nakvoti prie upės. Kitą rytą aš ilgai prisiminsiu. Mūsų budėtojas paryčiais užmigo ir nė vienas nepajutome kai į mūsų stovyklą įsiveržė raitos labai į mus panašios būtybės, kaip vėliau sužinojau, tai buvo žmonės. Tai buvo pirmas kartas kai sutikom kitos rasės atstovus. Gaila, bet mano draugai juos matė pirmą ir paskutini kartą - juos nužudė, o mane paėmė į nelaisvę. Kur po to mane gabeno, nemačiau, nes akys buvo užrištos. mane tampė pririštą prie arklio, norėjo pažiūrėti koks esu ištvermingas. Vėliau sužinojau, kad jie buvo klajojančių žmonių gentis, kurie vadinosi ahiriais. 3, o gal ir 4 metus aš vergavau pas juos, buvau jiems reikalingas sunkiems darbams dirbti, akmenis tampyti. Vieną dieną susitikome su kita žmonių gentimi - ahoriais, kuri mane nupirko už grūdų maišą iš mano prieš tai buvusių pavergėjų. Šitie žmonės mane atgabeno į didelį miestą, kurio pavadinimą sužinojau vėliau, tai buvo Gvilandas, čia mane pardavė dar kitam žmogui dirbti jo ūkyje. Taip praėjo tarnystės metai. Tačiau vieną dieną, pasibaidė šeimininko arklys, kuris tiesiai pasileido bėgti per kiemą, kur žaidė jo vaikas. Aš tai pamatęs suskubau arklą sulaikyti anksčiau nei tas spėjo sutrypti vaiką. Už išgelbėtą vaiko gyvybę, šeimininkas man suteikė laisvę. Išėjęs iš jo kiemo nežinojau kur eiti, nes niekad, neskaitant to karto kai mane įsigijo šeimininkas, nebuvau mieste. Kur beėjau mačiau vien žmones, kai kur sutikdavau ir kitų rasių atstovų. Taip beslampinėdamas pamačiau keistą trijulę. Kaip vėliau sužinojau tai buvo du elfai ir vienas gnomas. Vienas iš jų prisistatė Kreivu, bet ir taip matės, kad netiesus, kitas Gūsiu, nesupratau kokiu, o trečias, gnomas, sunkiai ištariamu vardu Žaibu, Žaibi, Žeiba, opaskui šiaip taip ištariau Žaibantas. Jis man keisčiausias atrodė, vis prikaišiodavo, kad neaiškiai kalbu, bet kai sužinojau, kad jis eunuchas, jam daugiau nekilo minčių iš manęs tyčiotis. Jie man pradėjo porinti, kad šio miesto valdovas renka armiją ir nesvarbu kokios rasės būtu. Kaip supratau, jiems buvo atsibodę sėdėt namie ir užsimanė įgyt vyriškumo už savo kiemų ribų. Taip susipažinę pradėjome po miestą bąstytis, link rūmų patraukėm, į armiją stot sugalvojom. Ta diena man įstrigo ilgam, nes aš vėl buvau laisvas ir radau, nors iš pradžių galvojau trumpam, bet pasirodė kur kas ilgiau nei aš maniau, draugus ir bendražygius.