V skyrius

Atsibudome sveiki gyvi, tik jau gerokai pasmirdę, mat požemiuose esame jau ne pirma diena. O ir maisto telikę vos parai... Nurijęs neramias mintis šalin, nuvedžiau mūsų kompaniją tolyn į klaidžiojimus. Kad tokios neaiškaus tikslo klajonės kenkia bendrai galvos sveikatai, pajutome iš Murmos, kuris, eidamas bei užmatydamas kokį užkaborį, prisėlindavo susikūprinęs, staiga kyštelėdavo savo gauruotą leteną tenainais murmėdamas „artefaktinės nišos, artefaktinės nišos". Vieno tokio priepuolio metu urvažmogis sumąstė paveizėti, kas yra akivaizdžiai virtuvės patalpose laikomų nemažų indų viduje. Kad tai buvo žiauriai baisingai perpuvę maisto atliekos jisai suprato jau sudužus ąsočiams, kuomet visi tie šudokšniai sėkmingai aplipo kailį. Teko eikvoti brangų vandenį apiplovimui, kad bent kiek keliaut kartu dar galimėtų nesukant nosies šalin.
Taip išdykaudami aptikome didelį salių kompleksą, kuriose stovėjo įvairios į urvažmogius panašios statulos. Buvo imtynių, peilių durtynių ir netgi nuogos didingos valdovės statulų patalpų. Tačiau nenorėdami skriausti čionykščių negyventojų, nieko joms nedarėme.
Brendant gylyn nesibaigiančiais koridoriais, užsirovėme ant draugužių skeletukų. Šie į mus kreivai žvilgterėjo, tad kliautis snukiadaužiui kaipo ir atsirado. Nus ir prasidėjo... Gūsis kuteno jiems padus, aš sukdamasis kaip vijurkas gyniau mago užnugarį bei priešnugarį, o murma Murmėjo. Nukauti skeletpalaikiai įsigudrino sprogti, žeizdami savo skeveldromis. Tuo tarpų žvalgybon patraukęs Didysis Ž atsivedė dar porą draugelių, kad nuobodu nebūtų. Gerai, kad nieks nematė, kas dėjosi po to.
Murmanskas tik žybt alkūne į sienos kampą, ir bac iš kovinės rikiuotės. Žiebantui teko suteikinėt jam pirmąją pagalbą, tad toliau grumtynes tęsėme su Gūsmantu, ir, tarp kitko, visiškai nesėkmingai. Nežinau kaip, bet netrukus elfas našlaitis krito labai negyvėliškai pavargęs ant aslos, o man galbūt už nepadorius gestus nukirto ranką ties alkūne. Kad nemirt ištroškus, puoliau greit ragaut neperseniausiai rastus buteliukus. Ir sėkmė - pirmąjame buvo Drakono Kvėpavimo gėralas, tad taip pūstelėjau alsą, kad maža nepasirodė - tik skeletono pelenai dar ilgai tvyrojo ore.
Kadangi veterinorius tysojo be gyvybės kibirkšties, visą felčerio darbą atlikinėjo gnomas. Ir nepaprastai sėkmingai, valio trumpuliams! Murmai atstatė išnarintą ranką, man sutvarstė kairę bigę, na o galiausiai altruistiškai prikėlė Gūsį, išnaudojęs kadais gautą keistą dovaną iš kalinės-vampyrės.
Pavargę po tokios nesėkmingos kovos, suluošinti, vos gyvi, apdraskyti kareivos nudyžė tolyn į tamsą. Ir jau nebebuvo jėgų stebėtis, kai užtikome nekromantą, kuris murmėdamas kaip tikras Murma bei keikdamasis rinko skeletų (graudi citata: "mano vaikelių") nuolaužas maišan. Ar kausis invalidų saujelė prieš galingą negyvėlių valdovą, sužinosite kitoje serijoje .