Ar kausis invalidų saujelė prieš galingą negyvėlių valdovą? Na visi apsižiūrėjom savo žaizdas ir išnarintas galūnes, ir pagalvojom, kad gyvent dar norisi. Tai sulindom į tokį kambarėlį susilopyt, išnarintas rankas į vietas sustatyt, o tada ir pažiūrėsim ar kilt į kovą su nelabuoju. Bet ilgai laukt nereikėjo, kol tvarkėmės, Kreivas išgirdo, kad nekromantpalaikis artinasi. Kambarėlyje, kur slėpėmės, dar labiau susibūrėm į krūvą ir ėmėme laukti kas bus. O buvo taip - visiems netikėtai vietoj lauktojo nekromanto į kambarėlį įstriksėjo taburetė. Nepaprasta taburetė, visa kaulinė, spitri tokia, vietoj nenustygstanti. Pastriksėjus dingo užu kampo, bet netrukus vėl išlindo, o paskuj ją diedukas toks. Visas susitraukęs, perdžiuvęs nedidukas, už čiabato aula vos didesnis. Paskui save jis tįsė kaulų maišą. Na kol mes visi nustėrę stovėjom, jis iš maišo išsitraukė saują kaulų ir paleido i mus. Nežinau kas padėjo mano draugams, bet mane apsivijo kaulinė grandinė ir rankas prispaudė prie šonų. Na tada drąsuoliai puolė visi pasitikt savo lemties. Kreivas sumąstė taranuot dėduką ir beveik jam pasisekė, bet tada taburetkė kad tvos per kojas Kreivui, tai vargšui tiek ir tereikėjo, nedaug gajumo buvo likę. Vargšelis narsuolis užsilenkė. Tada Gūsis puolė nekromantą ir taip tvojo su savo kūju jam per pėdą, kad ne tik sutraiškė ją, bet ir ir išvertė iš kojų. Nekromantas prarado sąmonę, bet jo taburetė tik dar labiau įsiuto, ėmė visus, kas prie jos šeimininko lindo, mušt. Mes supuolėm prie dieduko ir ėmėm lupt jį kas kuom galim. Gūsis kūju, aš tik kojom spirt galėjau ir visai neblogai man sekės, girdėjau kaip po mano spyrių šonkauliai bei raktikaulis lūžinėjo. Bet man ilgai neteko dieduko aust. Taburetė, kad ją šunes, kad trenkė man per koją. Negana to, kad perplėšė venas, bet ir išjungė mane, o toliau aš mačiau kaip per miglas. Gūsis ir toliau dieduką bandė lupt, bet varkšui nepasisekė jo prilupt nes, taburetė taip tvojo jam, kad vargšelis ir užsilenkė. Mūsų Žeibi-Žeiba-Žeibu bandė pult dieduką su kalaviju už save didesniu. Kalavijas labiau jam į skydus tiko nei musuotis. Na nieko jis diedukui padaryt nesugebėjo. Taburetė bandė Žibintą apkult, bet mūsų gnomas pasirodė moka išsisukt kai jį kas bando lupt, tai liko sveikas, o kai atsitraukė nuo dieduko, tai taburetė nebepuolė. Žaibumantas puolė prie manes matytamas, kad iš kojos fontanais kraujas liejasi laisvai. Sugebėjo sutvarstyt taip, kad nė lašas nenutiško pro šal. Na atsigaivelėjas pamačiau kraupų vaizdelį. Du mano bičiuliai gulėjo nerodydami gyvybės ženklų, o prie Kreivo klupojo Žaibolaidis ir verkdamas jį bučiavo, širdį glostė, bet prikelt jo negalėjo. Aš truputi atsigėręs vandens savo kerą prisiminiau - elektros pirštą. Tada paliečiau Kreiva ir elektrošoką padariau, atsigavo, kviepuot vėl pradėjo. Paskui pabandžiau ir Gūsiui elektrosšoką padaryt, bet jam jau niekas nebepadėjo, nei mano pirštas, nei Žaibumanto glamonės. Kol mes gaivelėjomės, diedukas atsigavo, ėmė save glostyt, atsistatinėti išsukta koją. Supratom, kad diedukas gydosi. Taip besėdint pokalbis užsimezgė, Žaibas gražbiliaut pradėjo. Pradžioj diedukui dzin buvo ką mes kalbam, bet vėliau pavyko įkalbėt mūsų nepribaigt. Už tai, kad mūsų nenužudytų jis liepė atnešti tarantulo nuodų liaukos. Visi patraukėm į jo namus, kur mums davęs kažkokio skysčio liepė eit miegot, o ryt pasikalbėsim apie užduotį. Gūsį palikom vidurį apšviestos salės, o patys gult nuėjom. Kai ryte pabudom visi jautėmės išgiję, visos išnirusios galūnės buvo savo vietose ir nebeskaudėjo, o išėję į salę pamatėm dieduką krapštinėjantis, o už jo sveikut sveikutėli Gūsį. Kai su Gūsiu ėmėm kalbėt kas jam atsitiko pastebėjom, kad nebe toks jau jis lankstus ir iškalbus buvo, bet svarbiausia, kad gyvas. Diedukas visus surinkęs kruvon mus nuvedė prie tokio šachtos, kur voras tas gyveno. Prieš nusileidžiant į šachtą diedukas Žaibalandžiui diržą magišką davė ir pasakė, kad su juoju žaibus laidyt jis galės. Nusileidę į šachtą pamatėm, kad visas urvas voratinklių kilimu išklotas buvo. Pradėjom eit į priekį, visiems sunku buvo, nes tinklas eit lengvai neleido. Ėjom ilgai ir nuėję nemažą kelio galą Gūsis pamatė pora vorų peraugusių. Jis ėmė į juos šaudyt ir kaip supratau iš jo nušvitusio veido pataikydavo kažkur. Na aš taip toli įžiūrėt ir matyt negalėjau tai keletą strėlių paleidau šeip, dėl profilaktikos. Pasileido peraugę vorai link mūsų, o mes jų jau laukėm pasiruošę. Pirmasis pribėgo greičiau už antrąjį, bet ir krito pirmas, Kreivas jį patiesė, o priartėjus atrajam, pamačiau, kad jis be kelių kojų ir tada supratau kur Gūsis jam iš strėlių pataikė. Nespėjo varkšelis pasireikšt nes aš jį pribaigiau ir taip baigėsi susidurimas su pirmaisiai vorais sargybiniais.