VIII skyrius
Gerokai apskabyti ir nukentėję slinkome viršun, savo galutinio įvertinimo link. Teko padėti nukentėjusiems ''draugams", mat kalėkai Žaibantui ir šauliui Kreivui (kur tavo viena ranka...e..e..e..) sunkoka buvo prisiderinti prie MANO...hm...mūsų tempo. Visų komandos narių ir pagrinde bepasipirsčiojančio Murmanto dėka pasiekėme šviesą tunelio viršuje (deja traukinio ten nebuvo). Užkopę aukštyn, patraukėme pas keistą senioką ir dar keistesnį/ę sargą/ę taburetę - lyties taip ir neišsiaiškinome, labai jau nesinorėjo tarpuakin iš medinės kanopos gauti. Ilgai ieškoti neteko, nekromantą aptikome užsiėmusį tais pačiais, nešvariais savo darbeliais. Po ilgų pasiglebesčiavimų ir meilių žodelių, ypač su taburete (jos labiausiai buvome išsiilgę po pirmos „malonios" akistatos), atidavėme tai, dėl ko tiek sykių prie mirties slenksčio stovėti teko. Kaip bonusą pasiūlėme apanglėjusią voro galvą, aišku ją išvydęs draugas nekromantas visai nepralinksmėjo, nors Murmantas ir bandė visą savo žavesį pasitelkęs (neaišku kurį) prastumti tai kaip gerą daiktą. Kagi, ilgai į vatą nevyniojant, nors nelabai sekėsi to nedaryti, gavome šiltą vietelę ir skanaus maisto (taip bent jau kai kuriems pasirodė).
Rytas pasirodė už vakarą dar geresnis, atsikėlėme kaip ir reikėjo tikėtis apsivėmę ir blakių sukandžioti, tik Murmantas ražėsi iš pasitenkinimo ir vis murmėjo: -maudosi tik tie kas tingi kasytis. Ilgai neverkšlendami ir nesiskųsdami blogu gyvenimu (mes ne tokie) nuskubėjome pas nekromantą, mūsų verdikto sužinoti ir dar visokių daikčiukų, artefaktų ale paklenčyti (apie tai tikrai neporinsiu, vemti verčia kaip nuo vakarykščio srėbalo).
Draugas nekromantas nepasirodė labai bendraujantis ir nusiteikęs mumi gausiai apdovanoti. Bendravimas labiau priminė mykimą (ne tokį kaip Murmanto), ignoravimą ir t.t. Po ilgo, bereikšmio laiko leidimo atėjo Kreivo rankos reinkarnacijos (labiau priminė degeneraciją) procesas. Galima sakyti jis pats gaminosi sau naują ranką...biški siūliuko, biški dantukų, suveriam viską, štai ir šauliui rankutė...burtininkas tik komandavo ir visiškai nesidomėjo koks nekokybiškas įnagis gaminamas...smarkiai rankos nejudink ir neduok tampyti, ba gali nukristi...
Kagi, atėjo naujos užduoties išklausymo laikas, jei jos neįvykdysime, Kreivas neteks rankos (čia tas daiktas, kurį Kreivui primontavo). Kiek didysis Gūsis Nerealus suprato...reikia plaukt į pietus už kažkokių kalvų ir rasti kažkokį karžygį, jo parvilkt nereik, ale visų kitų jamam ir tysiam šeiminykui, vsio jasna...užduotis nepasirodė labai sunki, ypač tokiems užkietėjusiems kariams. Po trumpų derybų, nieko nepešę (Murmantas negavo didelio maišo artefaktų), tik su keletu menkaverčių žiedelių, patraukėme sekančio mūsų tikslo link...

Be didelių pastangų ir nuostolių (neminint kai kurių išsižiojusių mūsų šutvės narių, be galūnės, lepsusų) išsikapanojome į „viršų", nors giliam dugne niekad ir nebuvome. Nutarėme apsižvalgyti, atsipalaiduoti, gryno oro kvėptelėti. Laiko turėjome į valias, net du mėnesius, kol Kreivo ranka pradės pūti. Ilgai žvalgytis neteko, o gal ir teko, tik porinti apie eilinį Murmantenono šarvų ieškojimą iš principo nesiruošiu, aš juk rimtas metraštininkas, o ne koks studentas (nors šios ašarų pakalnės dievui gal ir kitaip atrodo). Reikėtų paminėti jau anksčiau sutiktus mūsų draugus ir dar įdomesnį jų pomėgį - obuoliukų griaužimą. Tik apsikabinome, pasilabinome iš visos širdies ir kai jau Murmanckas norėjo abu vienu smūgiu „nudėti", pastebėjome laivą...pasisekė durneliams, metėme visas pramogas ir strimgalviais patraukėme link tos plaukiojančios lūženos.
Lyg koks spec. paskirties smogikų būrys prislinkome prie laivo. Nutarėme veikti labai koordinuotai ir apgalvotai - įmetam Kreivą į denį, jis visus išskerdžia, o po to sulipam mes ir užgrobiam šitą plūduriuojančią puveną. Tačiau Kreivui atrodė kitaip - „mes gi komanda" - todėl gavome lipti visi. Ir ką gi galvojat, užsikerėblino Kreivas pirmas į denį ir užsirūkė, ale taip galingai, kad net dūmai pro kitą galą parūko. Murmantas už jo irgi rūkyti pradėjo ir į garuose troškintą daržovę supanašėjo. Tik tada savo analitinio, patyrusio, nepaprasto, nepakartojamo mastymo dėka supratau - susidūrėme su labai galingu kerėtoju, kuris užmetė ant mūsų šutvės kerą pavadinimu „lengvas būdas išrūkyti". Visa bėda, kad pagalvoti spėjau, bet kažkoių greitų sprendimų priimti neteko. Jaučiau kaip kylu aukštyn rūkydamas kartu su pirmais dviem savo kolegom ir stebėdamas kaip po denį blaškosi Žaibantas...

Antras gyvenimas


Atsibudome ant smėlio, rankos surakintos, burna užrišta, viduj lyg prišikta... nu čia daba kas, čia toks priėmimas pas Šv. Petrą ar kurių galų? Nu ne, čia ne rojus, greičiau pragaras, nes pastebėjome keletą besitrinančių, draugiškai nusiteikusių juodaodžių šalimais. Na taip pasirodė Murmanckui, iš tikrųjų niekur jie nesitrynė, buvo ginkluoti ir piktoki, nereikėjo turėti daug proto, kad suprastumėme - mes grobis. Suvalgyti mūsų nesuvalgys, pagalvojau aš, Kreivo ranka tokį kvapelį skleidžia, o dar Murma su savo higienos ypatumais, bet į muilą, drambliams užpakalius plauti, galime tikti. Sumetė mus į vežėčias kaip kokį mėšlą ir pajudėjome, nei kur, nei ko, neklausėme... turbūt niekas nebūtų atsakęs...
Kelionė nebuvo labai trumpa, bet ir neprailgo...apie tai turbūt geriau paporins „ASTRALINIS KASPERAS ŽAIBANTAS", kuris maloniai prisijungė prie mūsų judančio karavano ir visaip įkyriai bandė išvedinėti mus iš pusiausvyros. Kas atsitiko su mūsų buvusiu bendražygiu - neliko nei raumenų, nei proto, tik lakiojantis debesėlis, lendantis mums į pasąmonę.